Apklausa
Ar Jums patogesnė naujoji GayLine.LT svetainė?
Balsų: 367, komentarų: 5
Renginiai
PSO išbraukė homoseksualumą iš ligų klasifikacijos 05/17 - 05/17
Tarptautinė diena prieš homofobiją 05/17 - 05/17
Visi renginiai »Reklama
Mano gyvenimo istorija. Spalio 11 d. Atsiskleidimo diena
Autorius GayLine.LT skaitytojas, pirmadienį, 2015.10.12 09:30. Perskaityta 11886 kartus
Esu homoseksualus vaikinas. Kilau iš kaimo Šiaulių rajone, baigiau Šiaulių kolegijoje mediciną. Dabar gyvenu Vilniuje ir dirbu pagal specialybę. Nuo pat vaikystės supratau, kad esu kitoks. Mieliau žaidžiau su lėlėmis, bendravau su mergaitėmis. Maniau, kad tai yra pakeičiama.
Atsiskleidimas
Paauglystėje jutau, kad man labiau patinka vaikinai. Į juos žiūrėjau kitaip nei į merginas. Bandžiau pasikeisti: žaisti tik su mašinytėmis, bendrauti tik su berniukais. Tačiau vėl grįžau prie lėlių. Laikiau save nenormaliu, todėl labai išgyvenau. Mokykloje visada kasdien patirdavau ne tik savo klasės draugų, bet ir kitų mokinių patyčias. Teko kentėti ne tik psichologinį, bet ir fizinį smurtą. Kiek tada nuslėpiau mėlynių ant kūno... Prasidėjo depresija, galvojau apie savižudybę. Slapta, kad niekas nematytų, verkiau. Smerkiau save. Maniau, kad homoseksualai yra tas pats, kas kaliniai, narkomanai ar iškrypėliai. Išgyvenau kasdien, nesinorėjo gyventi. Ėjo laikas, tapau jaunuoliu. Tikėjau, kad yra vaistas dėl šio, mano akimis tuomet nenormalaus potraukio. Bandžiau susirasti panelę, bendravau su ja, bet nesinorėjo nieko daugiau, nes galvojau apie vaikinus. Kažkiek bendravome tik kaip draugai. Keletą kartų bandžiau nusižudyti. Bet nepavyko. Buvau laiku išgelbėtas (tik iki šiol dar nežinau, gerai tai, ar ne).
Teko gydytis ligoninėje keletą kartų. Buvo sunkių akimirkų. Gydytojai skyrė depresijos diagnozę. Daug metų vartojau vaistus. Tikėjau, kad jie man padės pasveikti nuo, mano manymu, iškrypimo. Sunkiai prisitaikiau grįžęs į įprastą aplinką, praleidęs ligoninėse nemažai laiko. Tėvai nieko nežinojo apie mano potraukį. Jį slėpiau net nuo gydytojų ir psichologų. Jaučiau didelę gėda. Tėvas taip ir mirė, nesužinojęs tiesos apie mane. Mamai galėčiau prisipažinti, nes esu savarankiškas, nepriklausomas. Tačiau aplanko didelės abejonės, kas bus: ar gėda, gal pasmerks ir išsižadės. Visada buvai vienas ir atsiskyręs. Gal po prisipažinimo mane atstums ir mama... Tada jau būsiu visai vienas. Dabar gyvenu ir kankinuosi tik dėl jos. Mačiau, kaip ji išgyveno dėl mano ligų, bandymų žudytis. Kažkada prisiekiau sau: niekada nenusižudysiu, kol ji gyva. Ji yra vienintelis artimas žmogus. Daugiau nieko neturiu. Mama, tu man vienintelė likai brangiausia. Niekada tau neprisipažinau, nenorėdamas skaudinti tavęs. Mama, nesmerksiu niekada tavęs, jeigu tu manęs išsižadėtum. Tu turi teisę pykti. Kol tu gyva, tol aš gyvenu.
Baigęs vidurinę mokyklą įstojau į kolegiją, pasirinkęs mediko kelią. Dabar dirbu pagal specialybę, moku mokesčius, tokius pačius kaip ir normalūs žmonės. Tada man kyla klausimas: kodėl aš moku vienodus mokesčius, tačiau mano teisės yra nevienodos? Kodėl aš neturiu teisės gyventi laimingai, galbūt sudaryti partnerystę? Žinau, aš vaikų neturėsiu, jų įsivaikinti neketinu, net jeigu tai būtų leidžiama homoseksualioms poroms. Galbūt nesu sutvertas šeimos gyvenimui. Tačiau nenoriu jausti antrarūšiu žmogumi. Jeigu viešai prisipažinčiau, esu įsitikinęs, kad mane turbūt nužudytų ant pirmo kampo. Taip yra Lietuvoje. Nesu čia, savo tėvynėje, laimingas. Kažkas sėdi valdžioje ir sprendžia, kas yra gerai, kas blogai, kas padoru, kas ne. Žinau, kad mano gyvenimas yra pasmerktas psichologinėms kančioms, nepilnavertiškumo kompleksas. Deja, tokia realybė, susitaikiau su tuo. Esu vienišas dėl savo psichologinių problemų, dėl visuomenės smerkimo.
Mindaugas (Pablo)
Jau septynerius metus GayLine lankytojai dalinasi savo gyvenimo istorijomis: „Mano gyvenimo istorija“. Nuoširdžiai dėkojame Mindaugui ir kitiems savo skaitytojams!
Komentarai (15)
pastebėjote klaidą?Komentarai
Norėdamasi komentuoti, turite būti užsiregistravęs ir prisijungęs
2015-10-12 11:50:11
Ooo, Mindaugas! Nevisada jis gyvena ir kankinasi. Pernai per gayline meetą Soho taip įsuko mane į kadrilį, kad vos orą gaudžiau!
Ar šiemet vėl bus meetas? Eisim tryptinio, Minde?
2015-10-12 21:38:58
"Zaidziau lelemis".. SEKSIZMAS... Leles ne tik homosexualu ar mergaiciu uzsiemimas...
2015-10-13 08:50:05
Ir vėl savinieka, savipalaka. O kada bus istorijų apie ties gėjus, kurie yra paprasčiausiai normaliai laimingi?
2015-10-13 09:02:36
Man brangesnis vienas saviniekis anonimas, negu dešimt normaliųjų iš laimės klubo.
2015-10-13 10:26:13
Tada, kada mamos mums sakys: Sūneli, sakyk, gal tu gėjus, man butų džiaugsmas tai išgirsti, nes įtariu tave ir jau turiu tau nužiūrėjusi vaikiną. Ar nori kad su juo supažindinčiau?
2015-10-13 20:48:19
Atsiprašau, gaila skaityti, bet tai nelabai panašu į "savęs atsiskleidimo" istoriją. Greičiau tai ne-istorija arba "užsisklendimo savyje" pasakojimas. Atsiskleidimas vyksta visą gyvenimą. Tai yra tapatybės įtvirtinimo procesas. Savo kaip homoseksualaus asmens vertės pajautimas. Gebėjimas atleisti atstūmusiems ir kartu atsisakymas gėdintis savęs. Nepasidavimas ir atmetimas neigiamų, žlugdančių stereotipų. Pakilimas aukščiau. Autoriui dar tolimas kelias link to. Tačiau svarbiausia nenustoti eiti. Kad ir pamažu ir iš lėto, bet į priekį. Sėkmės.
2015-10-13 21:19:23
Visa tai, ką išvardinai, irgi tėra stereotipai. Gailiausia, kad skambūs ir saldūs (jeigu jais įtikima).
2015-10-13 21:42:50
Iš dalies sutinku, tačiau pavadinčiau tai (geru) mitu, galinčiu stuteikti tvirtumo ir padėti išsilaisvinti iš vidinių baimių. Stereotipai daugiau skirti tam tikroms žmonių grupėms, jų atstovams apibūdinti. Tuo tarpu, kai kalbama apie atsiskleidimą, turime reikalą su idėja ir ją įkūnijančiu. Čia labiau tiktų mito sąvoka.
Ir šiuo atveju yra tokių mitų, kurie yra reikalingi. Be mitų sunku užčiuopti gyvenimo prasmę. Kalbant apie homoseksualaus asmenybės raidą, kiek esu gilinęsis, iš esmės visi autoriai pabrėžia fundamentaliai teigiamą atsiskleidimo reikšmę. Iš tikrųjų nėra kito būdo kaip įveikti internalizuotos homofobijos inspiruojamą kaltę ir gėdą kaip tylos įveikimas - sau ir kitiems.
2015-10-13 22:01:43
Dar neteko matyti, kad visi tie tušti žodžiai būtų padėję tokiems, kaip rašinio autorius. Ir kol mitininkai nebus socialiai jautresni (ypač kaišiodami internalizuotą homofobiją), visa tai ir liks ideologine gražbylyste.
2015-10-14 09:36:50
Bet koks tiesioginis kalbėjimas su kuo nors apie savo homoseksualumą yra svarbi atsiskleidimo forma. Ir maži žingsniai svarbūs vengiant užsisklendimo ir saviniekos. Tai kad iki šiol nematei teigiamų pavyzdžių, galimas dalykas. Galbūt juos dar pamatysi.
2015-10-14 09:56:41
Mano galvoje įkyriai peršasi kitas rakursas: žmonės būna religiški (net jei jie ateistai) arba ne. Vieniems iš jų maga susikurti "nušvitimą", t. y., esminį lūžį biografijoje (religijoje tai vadinama atsivertimu), kitiems to visai nereikia. Įdomu, kad "atsivertusieji" vieši gėjai paprastai puola apaštalauti ir kitiems, arba bent jau koncentruojasi į kokį nors veganizmą (kuris ontologiniu požiūriu neturi jokios reikšmės ir neretu atveju gali būti traktuojamas tiesiog kaip mitybos sutrikimas). Dar, tiesa, populiarus aktyvistų požiūris, kad reikia mėgdžioti LGBT istoriją JAV (kas neįmanoma iš principo, nes JAV ir Rytų Europos kultūros kardinaliai skirtingos). Ypač atkreiptinas dėmesys į Zabarausko siūlymą gėdinti ir daryti spaudimą "neišsiviešinusiems" gėjams, kas yra klasikinė brutalių patyčių (beje, klestinčių ir JAV) forma. Ją matome ir šiuose komentaruose.
gayline.lt © Forter group 1995-2011 | atsegtukas