Šiuo metu yra prisijungę 9 svečiai ir 0 narių Jūs esate neprisijungęs |
Naudotojas Slaptažodis Prisiminti mane šiame kompiuteryje
| registruotis | Lietuvos vėliava Angliška vėliava
Birželis - LGBT išdidumo mėnuo
Visuomeninė Lietuvos LGBT+ svetainė
LGBT paramos grupė

Apklausa

Ar Jums patogesnė naujoji GayLine.LT svetainė?

Rezultatai | Kitos apklausos

Balsų: 319, komentarų: 3

Renginiai

PRIDE mėnuo 06/20 - 06/28

Visi renginiai »

Reklama



Autorius Vytautas Valentinavičius, šeštadienį, 2010.09.04 12:10. Perskaityta 6070 kartų

Organizuodami „Baltic Pride Vilnius 2010“ susipažinome su įdomiais žmonėmis, viena iš jų - Skalvijos kino centro direktorė Vilma Levickaitė. Kilus idėjai, kad „Baltic Pride Vilnius 2010“ turėtų būti susijęs ne tik su eisena „Už lygybe“, tačiau ir su LGBT filmų festivaliu, kreipiausi į kino centro „Skalvija“ vadovę, prašydamas paremti šią idėją. Taigi, nusprendžiau pakalbėti su Vilma apie “Skalvijos” kino centrą, praėjusį „Baltic Pride Vilnius 2010“, ir dar daugiau.

Vilma Levickaitė / Vytauto Valentinavičiaus nuotr.Vilma Levickaitė / Vytauto Valentinavičiaus nuotr.

Vilma, gal galėtum daugiau papasakoti apie kino festivalius, organizuojamus Skalvijos kino centre.

Vilma Levickaitė. Kino pasaulyje Lietuva yra festivalių šalis, kadangi nežinau ar yra kita tokia šalis, kurioje būtų organizuojama tiek daug kino festivalių. Aš manau, kad festivaliai Lietuvoje skirti įvairiausiam kinui: įvairaus žanro, įvairiai auditorijai ir jie vyksta ne tik kino centre „Skalvija“.

Didžioji dalis jų vyksta pas mus - Skalvijoje, tačiau šis kino centras yra ne tik vieta festivaliams arba vieta, kurią organizatoriai pasirenka įvairioms kino festivalio programoms įgyvendinti, tačiau ir pati organizuoja keletą festivalių. Kino centras „Skalvija“ organizuoja dokumentinių filmų festivalį, kuris vyksta kiekvieną rudenį, taip pat labai simpatišką festivalį, skirtą jaunam kinui – „Vilniaus Kino Šortai“. Pastarojo tikslas - pristatyti Europos, taip pat ir viso pasaulio, mokyklų absolventų ir dar besimokančių studentų darbus. Kitas kino renginys - kino savaitė, kurį organizuojame naujojo Rusijos kino situacijai parodyti, - „Naujojo Rusijos kino dienos“. Šio renginio apimtis varijuoja, tačiau jis yra labai populiarus. Tai yra didžiausi kino renginiai, inicijuojami kino centre „Skalvija“.

Vytautas Valentinavičius. Kokią vietą kino mene užima tokie festivaliai, kokia jų istorija, jų reikšmė?

Vilma Levickaitė. Festivaliai yra kino kultūros dalis, jie organizuojami pasaulyje jau labai seniai. Pavyzdžiui, Kanų kino festivalis organizuojamas nuo XX a. penktojo dešimtmečio. Galima paminėti Berlyno kino festivalį, kuris taip pat organizuojamas bene jau šeštą dešimtmetį. Visi A klasės festivaliai pakankamai seni, turi gilias ir senas tradicijos. Kino festivalių tikslas - padaryti šventę, tiek kūrėjams, tiek žiūrovams, suteikti kūrėjams progą pristatyti naujausius darbus, organizuoti premjeras.

Festivalis visuomet yra šventė, tai yra metas, kuomet visi susitelkia. Festivalio metu dažniausiai vyksta ne tik peržiūros, jų metu dažniausiai organizuojami įvairūs renginiai kino industrijai, kurių metu susitinka prodiuseriai, kino žvaigždės ir režisieriai, jų metu užmezgamos pažintys, pasirašomi kontraktai ir t.t. Kaip jau minėjau, Lietuvoje organizuojama labai daug kino festivalių, tačiau tai lemia šiek tiek kitos aplinkybės. Mes, festivalių organizatoriai, nuolat klausiame savęs, kodėl tiek daug pas mus festivalių, tad susiduriame su problema kai mes arba „Pasaka“ (kino teatras Vilniuje – aut past.), nebeturi laiko rodyti repertuarinių filmų. Viena iš priežasčių - Lietuvoje yra labai sudėtinga su kitokio, nekomercinio kino distribucija, nes platinti filmą yra daug brangiau, nei organizuoti festivalį ir gauti jam finansavimą. Taigi, festivaliai pradėjo spręsti gero kino repertuaruose nebuvimo problemą.

Vytautas Valentinavičius. Skalvijos kino centre pirmą kartą buvo organizuojamas LGBT filmų festivalis, kuris yra labai populiarus vakaruose. Ar tai buvo iššūkis ne tik visuomenei, bet ir Jums –kino centrui „Skalvija“?

Vilma Levickaitė. Tuo metu, kai Tu kreipeisi, mes negalvojome, kad tai yra iššūkis. Tiesiog galvojome, kad tai dar vienas kino renginys, nes įvairūs teminiai festivaliai vyksta Skalvijoje. Galvojom, kad čia šiek tiek kitoks, truputį įdomesnis, reikalaujantis kitokio, subtilaus priėjimo, per kitokią teminę perspektyvą, kino festivalis. Kadangi šis festivalis vyko „Baltic Pride Vilnius 2010“ metu jis tapo iššūkiu ne tik visuomenei, tačiau ir mums. Jei jis būtų vykęs anksčiau arba vėliau, tai manau viskas butų buvę kitaip.

Vytautas Valentinavičius. Praėjus keturiems mėnesiams po LGBT filmo festivalio, kaip Tu vertini šį renginį? Tavo nuomone, kodėl būtinas tokio pobūdžio festivalis Vilniaus miestui? Ar kino centras „Skalvija“ susidorojo su šiuo iššūkiu?

Vilma Levickaitė. Labai gerai, kad įvyko šis festivalis ir manau, kad jis turėtų tapti tradicija, kadangi šis festivalis buvo visuomenės brandos rodiklis, taip pat kaip ir pats „Baltic Pride Vilnius 2010“ renginys. Manau, kad kasmet tos brandos būtų vis daugiau ir daugiau. Aš kalbu ne tik apie toleranciją LGBT bendruomenės atžvilgiu, bet ir visuomenės supratingumo didinimą, kai nenusišalinama tarsi nuo kažko keisto ir nepažįstamo, bet pradedama domėtis, gilintis ir tuomet įgaunamas visai kitas santykis su tai, kas nesuvokiama. Taigi, manau, kad šis festivalis padėjo visuomenei pažvelgti į LGBT bendruomenę kitaip, didino visuomenės supratingumą. Su šiuo iššūkiu susidorojome ne tik mes, bet ir žiūrovai. Viskas praėjo labai sklandžiai ir labai ramiai. Iš žiūrovų nebuvo jokio pasipiktinimo. Manau, kad žmonės, kurie nenorėjo lankytis festivaliniuose filmuose, ignoravo juos ir neatėjo.

Vytautas Valentinavičius. Pamenu, kad 2009 Rygoje, LGBT filmų festivalis sulaukė labai mažai žiūrovų, o kiek žiūrovų susirinko Skalvijos kino centre?

Vilma Levickaitė. Kino centre „Skalvija“ buvo suorganizuota 11 kino seansų ir iš viso apsilankė apie 600 žmonių – mano manymu tai yra gerai.

Vytas Valentinavičius. Kiek vidutiniškai Skalvijos kino festivaliuose apsilanko žmonių?

Vilma Levickaitė. Sudėtinga vertinti, nes tai buvo nemokamas festivalis. Tačiau lyginant su „Ad Hoc: Nepatogus Kinas” festivaliu, kuris taip pat yra nemokamas ir skirtas visuomenės sąmoningumo didinimui, LGBT filmų festivalis sudomino mažiau žiūrovų, LGBT filmų festivalio metu salės buvo užpildytos vidutiniškai 60 %, o festivalio „Ad Hoc: Nepatogus Kinas” metu salės buvo pilnos.

Vytas Valentinavičius. Gal pameni, koks filmas sulaukė daugiausiai žiūrovų, kaip manai, kodėl būtent šis filmas sudomino juos?

Vilma Levickaitė. Pats populiariausias buvo Kanadiečių filmas „C.R.A.Z.Y.“. Kodėl? Galbūt todėl, kad jis turėjo daugiausiai apdovanojimų. Žiūrovas rinkdamasis filmą dažniausiai pasidomi, kokią vietą vienas ar kitas filmas užima tarptautiniame kontekste, kokiuose festivaliuose filmas buvo parodytas, ar jis buvo apdovanotas, kaip jis vertinamas apskritai. Galbūt šis filmas patraukė ir dėl pačios istorijos, kadangi jis labai „žiūroviškai“ pastatytas, vaizduojantis jauną žmogų ir jo identiteto paieškas. Manau, visa programa buvo labai gera, nes Jūs atrinkdami filmus pasistengėte. Daugelis festivalio metu rodytų filmų jau buvo pristatyti filmų festivaliuose „Kino Pavasaris“, „Ad Hoc: Nepatogus Kinas”, „Žiemos ekranai“. Kiekvienas iš šių filmų reiškia tam tikrą kokybę: ir menine prasme, ir problematikos prasme, nes buvo ir dokumentikos, ir vaidybinių filmų. Nors ir į dokumentiką Lietuvoje vis dar žiūrima stereotipiškai, kaip į „kalbančių galvų“ ar „reportažų“ darinį, tačiau per LGBT filmų festivalį žiūrovų buvo apylygiai visuose, tiek dokumentiniuose, tiek vaidybiniuose filmuose.

Vytas Valentinavičius. Ar girdėjai kino kritikų atsiliepimų apie šį kino festivalį? Kokia jų nuomonė apie festivalio repertuarą?

Vilma Levickaitė. Kritikai labai įvertino socialinį šio festivalio pobūdį, tačiau filmai taip pat padarė jiems įspūdį. Pavyzdžiui, Živilė Pipinytė pakomentavo, kad „filmai yra nuimti nuo aukščiausios lentynos“, kad filmai parinkti geriausi iš geriausių šioje tematikoje. Jei žiūrovai išskyrė „C.R.A.Z.Y“, tai kritikai labiausiai įvertino „Les temoins“, kuris buvo rodytas Berlyno kino festivalyje.

Vytas Valentinavičius. Vakarų šalyse LGBT filmų festivaliai turi gilias tradicijas, jais siekiama ugdyti visuomenę pasakojant apie kitokį seksualumą, kaip manai, ar Lietuvoje LGBT filmų festivalis galėtų turėti savo tradicijas, o gal visuomenė per daug konservatyvi ir nepasiruošusi tokiems festivaliams?

Vilma Levickaitė. Nežinau, kaip reikėtų visuomenę identifikuoti, kadangi joje yra visokių socialinių, įvairaus liberalumo grupių. Aš manau, kad šiuo metu LGBT filmų festivalis galėtų tapti tradiciniu festivaliu, nes jei šiemet buvo nemažai palankiai nusiteikusios publikos, tai kiekvienais metais jos vis gausėtų. Tiesa, tikėjausi per šį festivalį pačios LGBT bendruomenės didesnio dalyvavimo.

Vytas Valentinavičius. Tavo manymu, kodėl nebuvo aktyvi LGBT bendruomenė?

Vilma Levickaitė. Galiu tik spėti. Galvoju, kad ši bendruomenė yra uždara ir nepratusi integruotis į kitas bendruomenes, kitas socialines grupes. Reikia, kad ji čia pasijustų jaukiai ir saugiai.

Vytas Valentinavičius. Pamenu filmą „Klasė“, kuris buvo rodytas Skalvijos kino centre, daugelis mano pažįstamu buvo sujaudinti, o gal net ir šokiruoti, kai tokiu būdu buvo perteikiama patyčių mokyklose problema. Kaip Tau atrodo, ar kinas veiksminga priemonė analizuoti įvairias socialines problemas?

Vilma Levickaitė. Labai veiksminga. Aš manau, kad viena iš veiksmingiausių priemonių. „Klasės“ atvejis buvo labai įdomus, todėl, kad mes nupirkome filmą nieko iš jo labai daug nesitikėdami, bendradarbiavome su „Vaikų linija“ pristatant šį filmą ir kvietėme mokyklas jį žiūrėti, analizuojant ir sprendžiant patyčių mokykloje prevencijos klausimus. Susidomėjimas šiuo filmu buvo labai didelis. Šį filmą pažiūrėjo virš 6000 žiūrovų. Skalvijos kino centrui šis žiūrovų skaičius yra labai didelis. Manau šis filmas sulaukė didelio dėmesio, kadangi smurtas ir patyčios yra labai aktuali problema mokyklose. Filmas yra labai tiesmukas. Man asmeniškai tiesmukumas šiame filme nelabai patinka, kadangi žiūrovui neduoda pasirinkimo, jis neparodo, kad gyvenime būna išeičių iš sudėtingų situacijų, kad nebūtina smurtu atsakyti į smurtą. „Vaikų linija“ paruošė metodinę medžiagą, kuria pedagogai vadovavosi aptariant filmą grįžus į klasę. Mes primygtinai reikalavome mokytojų, kad vaikų nepaliktų be jokios diskusijos ar apibendrinimų po šio filmo. Filmas gali tapti atskaitos tašku, pradedant kalbėti apie tai kas yra labai skaudu ir sudėtinga.


Vilma, esu Tau labai dėkingas už interviu, ir mano idėjos „Interviu su žinomu žmogumi“ palaikymą. Esu dėkingas už skirtą laiką LGBT bendruomenei, už tavo pasiryžimą.

Specialiai Gayline.lt parengė Vytautas Valentinavičius, autoriaus nuotr.

Daugiau iš ciklo "Interviu su žinomu žmogumi": Dr. Margarita Jankauskaitė: „Teko susidurti su tokiomis etiketėmis kaip lesbietė“

Spausdintuvas versija spausdinimui | Pasidalinti pasidalinti | Klaida pastebėjote klaidą?

Dalinkimės

Email E. paštu

Dalintis su Facebook Facebook

Dalintis su Twitter Twitter

Dalintis su Myspace MySpace

Dalintis su Frype.lt Frype.lt

Dalintis su Blake.lt Blake.lt

Komentarai

Norėdamasi komentuoti, turite būti užsiregistravęs ir prisijungęs

prisijungti | registruotis

Oxious

2010-09-04 10:47:05

Labai ačiū už dar vieną įdomu pokalbį! Manau, mums patiems labai naudinga susipažinti su mūsų bendruomenę remiančiais žmonėmis. Jų nėra daug, tačiau jų veikla tarsi ledlaužiai laužo visuomenės stereotipus ir negatyvų nusiteikimą LGBT atžvilgiu.

GG

2010-09-04 15:41:54

Puiki gayline iniciatyva tureti savo exclusive medziaga: interviu, straipsnius etc. Ne vien copy/paste.
Pagarba!

Andersson

2010-09-04 17:51:32

Puiki iniciatyva, geras interviu.