Mano gyvenimo istorija. Spalio 11 d. Atsiskleidimo diena

Šiuo metu yra prisijungę 31 svečias ir 0 narių Jūs esate neprisijungęs | | registruotis |

Visuomeninė Lietuvos LGBT+ svetainė

Pranešk prokuratūrai »

Apklausa

Ar Jums patogesnė naujoji GayLine.LT svetainė?

Rezultatai | Kitos apklausos

Balsų: 365, komentarų: 5

Renginiai

Visi renginiai »

Reklama

Mūsų bičiuliai

Autorius GayLine.LT skaitytojas, pirmadienį, 2015.10.12 09:30. Perskaityta 11865 kartus

Esu homoseksualus vaikinas. Kilau iš kaimo Šiaulių rajone, baigiau Šiaulių kolegijoje mediciną. Dabar gyvenu Vilniuje ir dirbu pagal specialybę. Nuo pat vaikystės supratau, kad esu kitoks. Mieliau žaidžiau su lėlėmis, bendravau su mergaitėmis. Maniau, kad tai yra pakeičiama.

Atsiskleidimas

Paauglystėje jutau, kad man labiau patinka vaikinai. Į juos žiūrėjau kitaip nei į merginas. Bandžiau pasikeisti: žaisti tik su mašinytėmis, bendrauti tik su berniukais. Tačiau vėl grįžau prie lėlių. Laikiau save nenormaliu, todėl labai išgyvenau. Mokykloje visada kasdien patirdavau ne tik savo klasės draugų, bet ir kitų mokinių patyčias. Teko kentėti ne tik psichologinį, bet ir fizinį smurtą. Kiek tada nuslėpiau mėlynių ant kūno... Prasidėjo depresija, galvojau apie savižudybę. Slapta, kad niekas nematytų, verkiau. Smerkiau save. Maniau, kad homoseksualai yra tas pats, kas kaliniai, narkomanai ar iškrypėliai. Išgyvenau kasdien, nesinorėjo gyventi. Ėjo laikas, tapau jaunuoliu. Tikėjau, kad yra vaistas dėl šio, mano akimis tuomet nenormalaus potraukio. Bandžiau susirasti panelę, bendravau su ja, bet nesinorėjo nieko daugiau, nes galvojau apie vaikinus. Kažkiek bendravome tik kaip draugai. Keletą kartų bandžiau nusižudyti. Bet nepavyko. Buvau laiku išgelbėtas (tik iki šiol dar nežinau, gerai tai, ar ne).

Teko gydytis ligoninėje keletą kartų. Buvo sunkių akimirkų. Gydytojai skyrė depresijos diagnozę. Daug metų vartojau vaistus. Tikėjau, kad jie man padės pasveikti nuo, mano manymu, iškrypimo. Sunkiai prisitaikiau grįžęs į įprastą aplinką, praleidęs ligoninėse nemažai laiko. Tėvai nieko nežinojo apie mano potraukį. Jį slėpiau net nuo gydytojų ir psichologų. Jaučiau didelę gėda. Tėvas taip ir mirė, nesužinojęs tiesos apie mane. Mamai galėčiau prisipažinti, nes esu savarankiškas, nepriklausomas. Tačiau aplanko didelės abejonės, kas bus: ar gėda, gal pasmerks ir išsižadės. Visada buvai vienas ir atsiskyręs. Gal po prisipažinimo mane atstums ir mama... Tada jau būsiu visai vienas. Dabar gyvenu ir kankinuosi tik dėl jos. Mačiau, kaip ji išgyveno dėl mano ligų, bandymų žudytis. Kažkada prisiekiau sau: niekada nenusižudysiu, kol ji gyva. Ji yra vienintelis artimas žmogus. Daugiau nieko neturiu. Mama, tu man vienintelė likai brangiausia. Niekada tau neprisipažinau, nenorėdamas skaudinti tavęs. Mama, nesmerksiu niekada tavęs, jeigu tu manęs išsižadėtum. Tu turi teisę pykti. Kol tu gyva, tol aš gyvenu.

Baigęs vidurinę mokyklą įstojau į kolegiją, pasirinkęs mediko kelią. Dabar dirbu pagal specialybę, moku mokesčius, tokius pačius kaip ir normalūs žmonės. Tada man kyla klausimas: kodėl aš moku vienodus mokesčius, tačiau mano teisės yra nevienodos? Kodėl aš neturiu teisės gyventi laimingai, galbūt sudaryti partnerystę? Žinau, aš vaikų neturėsiu, jų įsivaikinti neketinu, net jeigu tai būtų leidžiama homoseksualioms poroms. Galbūt nesu sutvertas šeimos gyvenimui. Tačiau nenoriu jausti antrarūšiu žmogumi. Jeigu viešai prisipažinčiau, esu įsitikinęs, kad mane turbūt nužudytų ant pirmo kampo. Taip yra Lietuvoje. Nesu čia, savo tėvynėje, laimingas. Kažkas sėdi valdžioje ir sprendžia, kas yra gerai, kas blogai, kas padoru, kas ne. Žinau, kad mano gyvenimas yra pasmerktas psichologinėms kančioms, nepilnavertiškumo kompleksas. Deja, tokia realybė, susitaikiau su tuo. Esu vienišas dėl savo psichologinių problemų, dėl visuomenės smerkimo.

Mindaugas (Pablo)

Jau septynerius metus GayLine lankytojai dalinasi savo gyvenimo istorijomis: „Mano gyvenimo istorija“. Nuoširdžiai dėkojame Mindaugui ir kitiems savo skaitytojams!