Apklausa
Ar Jums patogesnė naujoji GayLine.LT svetainė?
Balsų: 337, komentarų: 5
Renginiai
Tarptautinė Tolerancijos diena 11/16 - 11/16
Transseksualų atminimo diena 11/20 - 11/20
Visi renginiai »Atsiuntė Oxious, sekmadienį, 2018.07.08 11:00. Perskaityta 5569 kartus
A Kai pasakojau apie save knygai „Lietuva atsiskleidžia: 99 LGBT+ istorijos“, įvyko paradoksali situacija: galutiniame interviu liko nepaminėta, kad esu biseksuali. Kai tai pamačiau, kilo įvairūs jausmai. Visų pirma buvo juokinga, kad patvirtinau stereotipą apie veganus – knygoje apie LGBT+ bendruomenę daugiau išdidžiai papasakojau apie tai, kad esu veganė... Kartu buvo kiek liūdna, nes man svarbu kalbėti apie biseksualumą, kuris vis dar dažnai lieka nematomas. Tas interviu buvo puikus tokio nematomumo pavyzdys.
Dovilė Stonė / Arcanos Feminos nuotr.
Žmogaus seksualinė orientacija dažniausiai suvokiama pagal jo antrą pusę. Jei esi su priešingos lyties asmeniu, manoma, kad esi heteroseksualus, o jei su tos pačios – homoseksualus. Bet juk kai esi biseksualus, nesvarbu, su kokios lyties žmogumi bebūtum, tai neatspindi tavo orientacijos. Būtent taip biseksualumas ir tampa nematomu, o viešumoje atspindima mažiau biseksualių asmenų patirčių.
Spaudimą, skeptišką požiūrį jaučiu ir iš dalies LGBT+ bendruomenės. Kol dar neturėjau aiškios nuomonės apie savo seksualumą, ilgą laiką teigiau, kad esu lesbietė – taip buvo paprasčiau. Kartais pažinčių portalų skelbimuose tiesiai rašoma – „biseksualės nesikreipkit“. Egzistuoja nusistatymas, kad biseksualūs žmonės ieško tik vienadienių nuotykių, yra neapsisprendę ar netgi specialiai naudojasi tam tikromis privilegijomis.
Toks požiūris, tiesą sakant, mane šiek tiek atstūmė nuo Lietuvos LGBT+ bendruomenės. Galbūt dabar situacija yra pasikeitusi. Feisbuke radau vieną biseksualių asmenų grupę, kartais susitinkančią Vilniuje. Būtų smagu, jei kas suorganizuotų susitikimą Kaune – nors ir į Vilnių vis žadu nuvažiuoti, tik kol kas nepavyko suderinti laiko.
Į Kauną atsikrausčiau iš Vilkaviškio, Suvalkijos lygumų. Tąsyk liūdėjau, nes nebuvau priimta studijoms Vilniuje. Teko vykti į Kauną – čia studijavau psichologiją. Galvojau, jog magistrui vis tiek stosiu į Vilnių, norėjau į sostinę. Tačiau kuo toliau, tuo labiau man pradėjo patikti Kaunas. Paneigiau dalį stereotipų apie šį miestą, atradau sau mielų vietų, vaizdų, o gal ir pats Kaunas ėmė gražėti. Dabar esu čia jau aštuonis metus ir niekur nebenoriu keltis.
Labiausiai Kaune man patinka savitas gatvės menas. Kitoje gatvės pusėje nuo traukinių stoties ant nušiurusio pastato rieda dviratis. Šančių balandėliai, pavadinti „Jis ir ji“, žavi savo raštuotu motyvu, primenančiu senoviškus tapetus. Smagu, kad šio darbo autorė yra moteris – Gražvyda Andrijauskaitė – man tai vis dar atrodo neįprasta, kalbant apie gatvės meną. Dažnai apsilankau „Kiemo galerijoje“ po atviru dangumi, ten vis atsiranda naujų eksponatų.
Kaune tikrai daug renginių, nuo nekomercinio kino iki parodų atidarymų ar knygų pristatymų. Nespėju visur, kur norėčiau, apsilankyti. Tiesa, LGBT+ bendruomenės renginių vis dar trūksta, ir tie dažniausiai nubyra nuo Vilniaus.
Kai su buvusia kursioke sugalvojome imtis riešutų sviesto verslo, sulaukėme daug skeptiškų reakcijų. Ne tik dėl lietuviams neįprasto produkto, bet ir dėl pačios idėjos imtis smulkaus verslo. Prisiklausėm: „suvalgys jus institucijos, visur reikės kyšius nešti“. Mes vis tik nenešėm jokių kyšių, tiesiog laikėmės visų standartų ir reikalavimų. Kadangi buvome dviese, palaikėm viena kitą ir nepasidavėm.
Lietuvoje smulkus verslas ne itin vertinamas. Susiduriam su tokiu stereotipu, kad verslininkas turi turėti užmojį užaugti iki begalybės ir užkariauti visą pasaulį. Tačiau mums patinka būtent smulkus verslas, artimas ryšys su klientais.
Daugiau Žmonės.lt.
Komentarai
Norėdamasi komentuoti, turite būti užsiregistravęs ir prisijungęs
2018-07-08 11:11:43
Čia kalbama apie daug tapatybių, bet aš nematau nė vienos. Tiesiog nėra, ir viskas. Tačiau ir be tapatybių žmonės gyvi.