Šiuo metu yra prisijungę 26 svečiai ir 0 narių Jūs esate neprisijungęs |
Naudotojas Slaptažodis Prisiminti mane šiame kompiuteryje
| registruotis | Lietuvos vėliava Angliška vėliava
Visuomeninė Lietuvos LGBT svetainė
Visuomeninė Lietuvos LGBT+ svetainė
Pranešk

Apklausa

Ar Jums patogesnė naujoji GayLine.LT svetainė?

Rezultatai | Kitos apklausos

Balsų: 337, komentarų: 5

Reklama



Atsiuntė Anonimas, pirmadienį, 2018.12.24 10:00. Perskaityta 4914 kartų

Kai aptikau nebegėda.lt interneto svetainę, iškart pagalvojau, kad galėčiau nusiųsti jums ir savo patirtis. Paskui pagalvojau, kad galbūt ne, nes dėl savo problemos man vis dar gėda. Ir visgi po ilgų svarstymų nusprendžiau parašyti ir atsiųsti, nes žinau, kaip sunku, kai jautiesi vienišas ir manai, kad niekas tavęs negali suprasti. Savo istorijomis dalintis privalome.

TransseksualumasTransseksualumas

Galbūt kas nors iš tų žmonių, kurie skaitys šitą tekstą, pagalvos ar net parašys komentarą, kad būk toks koks esi, nesvarbu ta šeima, šeima tavęs nenusipelno, jeigu tavęs nepriima. Galimai iš tiesų kartais per daug galvoju apie kitus, bet su tokiomis nuostatomis esu linkęs nesutikti, nes šeima visuomet palaikė mane, mano veiklą, visuomet iš tikrųjų mane mylėjo. Dabar esu viskuo aprūpintas aštuoniolikmetis, vis dar mokausi mokykloje ir neturiu rūpesčių dėl išgyvenimo. Taip be niekur nieko išsinešdinti ir rūpintis savim būtų be galo savanaudiška ir neetiška. Nekalbu apie tuos atvejus, kur tėvai iš tikrųjų neskiria savo atžaloms nei dėmesio, nei rūpesčio.

Ir su tokia problema – kaltės jausmu – susiduria neretas iš mūsų. Daugelis, kiek pastebėjau, nusispjauna ant gimdytojų ir išvadina juos homofobais, bet iš tikrųjų retas susimąsto apie tai, kad vyresnioji karta apie LGBT nieko nežino. Žiniasklaida apie tai kalbėti vengia, problema nenarstoma ir nesprendžiama…

Bet tai iš tikrųjų žiauru, kai viskas, ko tu nori, – tai tik pakeisti savo išvaizdą ir statusą, bet žinai, kad jeigu tai padarysi, tavęs gali atsisakyti tau labai brangi šeima, draugai nebe juokais pradėti vadinti „pyderu“, o sutiktas geriau pažįstamas kunigas – pasiūlyti egzorcizmą. Beje, nesu apsėstas, nes meldžiuosi kiekvieną vakarą, retkarčiais apsilankau bažnyčioj, be problemų galiu liesti šventintus daiktus ir panašiai. Noriu ne žudyti, ne vogti, ne dalyvauti svingerių vakarėliuose, ne skaudinti artimuosius, bet tik pasikeisti lytį ir gyventi kaip normalus žmogus. Dirbti savo darbą, vakarais prisėsti prie playstationo, skirti savo pajamų labdarai, savaitgaliais apsilankyti įdomiuose miesto renginiuose ir bet kada susiskambinti ar aplankyti šeimą bei giminaičius. Ne prievartauti šunis, vaikus ar numirėlius. Ne.

Manau, dar turėčiau pakalbėti apie tai, kaip supratau, kas esu, ir kas buvo po to, nes ir pačiam man susivokti padėjo būtent kito žmogaus atvirumas. Kad esu trans žmogus, supratau birželį prieš pusantrų metų, perskaitęs Beatos Tiškevič interviu su tokiu pačiu žmogumi. Palyginau jo ir savo „simptomus“… Maniškiai buvo tokie, kad nuoširdžiai nemėgau lėlių ir jas mieliau iškeisdavau į mašinytes, nemėgau suknelių, „špaklius“ man iki šiol kelia siaubą… Tokį patį siaubą kelia ir aplinkinių merginų ar moterų spaudimas elgtis bent kiek moteriškiau, sulaukiu pastabų dėl nemoteriškos eisenos, nemergaitiškų kompiuterinių žaidimų bei panašiai. Sapnuodavau ir tebesapnuoju save vyrišku asmeniu. Kai supratau, kas esu, nemiegojau bemaž visą naktį, bet viską apmąsčius man be galo palengvėjo. Ėmiau žiūrėti FTM (angl. female to male – iš moters į vyrą) Youtube vaizdo įrašus ir mane žavėjo tai, kaip mano likimo draugai pasikeisdavo ir prisitaikydavo prie aplinkos bei susidorodavo su naujais iššūkiais. Aišku, paskui galvą ėmiau laužyti dėl kitų dalykų – kur teks gauti pinigų, kur teks pasidaryti operaciją, kaip reikės bendrauti su bičiuliais bei artimaisiais. Bet šitokie svarstymai, mano nuomone, yra geriau nei nesuvokimas, kodėl esi toks, ar manymas, jog tau reikia gydytis.

Tą pačią vasarą bandžiau papasakoti mamai, kad esu transseksualas. Savo tėvui to nusprendžiau nepasakoti, nes maniau ir tebemanau, jog būčiau momentaliai išmestas iš namų, o benamio duona kaip ir nevilioja. Bet bandant pasikalbėti mama man papasakojo, kad, pasirodo, turime tolimą giminaitį pedofilą, ir jis nesikreipė pagalbos, todėl įsmuko į dideles bėdas. Supratau, su kuo lyginama mano problema ir aš pats. Mama patikino, kad mes turim pinigų ir psichologams, ir psichiatrams, jeigu tik kas ne taip. Įvertinau jos norą padėti ir nesupykau. Tuomet man kažkaip pavyko išsisukti pasakius, kad tas pokalbis buvo kaip ir juokais.

Tiesą sakant, nuo tokio melo pykina.

Daugiau: Nebegėda.lt.

Spausdintuvas versija spausdinimui | Pasidalinti pasidalinti | Klaida pastebėjote klaidą?

Dalinkimės

Email E. paštu

Dalintis su Facebook Facebook

Dalintis su Twitter Twitter

Dalintis su Myspace MySpace

Dalintis su Frype.lt Frype.lt

Dalintis su Blake.lt Blake.lt

Komentarai

Norėdamasi komentuoti, turite būti užsiregistravęs ir prisijungęs

prisijungti | registruotis

cybergirl

2018-12-27 11:56:08

aha perskaiciau iki galo ir net nenoredama. netgi savo nuomone apie tai turiu tik nezinau ar tau ji patiktu, bet ash vistiek parashysiu. Atvirkshtine versija pas mane. ir mano tevai itare ir gal but net zhinojo kad esu kitoks tik nei man pachiam nei kitiem to neskleide. bet ash zinoju kad jie paslapcia zhino. net kelis kartus buvo pagave mane. jei suprantat apie ka ash..Tau jau 18 o tu dar vis su tevais . ash skaitau kad tai turi pasikeist jau laikas rupintis savimi o nebut ishlaikytiniu. tuo lab kad esi vyrishkesne. o tevai kaip jie ir nenoretu suprast, visvien jiems teks su tuo apsiprast. ir mylet savo vaika kaip visad. jau vien tik delto ka dukra suvyrihkejo. o ne sunus sumoterishkejo. sunaus atzhvilgiu tevui butu zhymiai skaudziau.. tavo vietoje eichiau i kariuomene