Bi ar ne Bi?

Šiuo metu yra prisijungę 30 svečių ir 0 narių Jūs esate neprisijungęs | | registruotis |

Visuomeninė Lietuvos LGBT+ svetainė

Pranešk prokuratūrai »

Apklausa

Ar Jums patogesnė naujoji GayLine.LT svetainė?

Rezultatai | Kitos apklausos

Balsų: 362, komentarų: 5

Renginiai

Visi renginiai »

Reklama

Mūsų bičiuliai

Atsiuntė atsimink, penktadienį, 2007.06.29 11:08. Perskaityta 20205 kartus

Į klausimą „Kokios egzistuoja seksualinės orientacijos?“, dauguma amžininkų atsakys: heteroseksualumas, homoseksualumas, biseksualumas. Bet pastarąją kažkodėl laiko antrarūšiu reiškiniu, kažkuo panašiu į „pereinamąjį periodą“. Jei kalbėsime apie mokslo pasaulį, tai jame biseksualumui „pasisekė“ dar mažiau. Kaip nepriklausomą reiškinį jį imta tyrinėti visai neseniai – tik 1980 metais.

Biseksualų vėliava

Taigi, ką šiandien mokslas sako apie biseksualumą?

То "bi" or not to "bi"? Griežtai tariant, pradžioje biseksualumu vadintas hermafrodizmas: vyriškų ir moteriškų lytinių bruožų buvimas nuo gimimo. Mums žinoma prasme šį terminą pirmasis pavartojo Zigmundas Froidas. Tuo metu kaip tik atsirado duomenys apie tai, kad žmogaus embrionai yra “hermafroditai” (tiksliau, turi vieną pradą iš kurio išsivysto vyriški ar moteriški organai). Tai pateikė Froidui idėja, kad visi žmonės pasamoningai yra biseksualūs. Tad mintis apie visuotiną biseksualumą priklauso jam.

Po Froido mokslininkai ignoravo biseksualumą. Tačiau 1950 metais dar iki garsiosios seksualinės revoliucijos, įvyko seksologinė revoliucija. Ją surengė pedantiškas sociologas – Alfredas Kenzi. Kartu su savo kolegomis jis ištyrė apie tūkstantį žmonių: kaip, kur ir su kuo jie užsiima seksu ir kokius turi norus.

Mokslinė apklausa apvertė puritoniškos Amerikos iliuzijas aukštyn kojomis. Kenzi tyrimai parodė, kad abiejų lyčių trauka ir biseksualios apraiškos plačiai paplitusios. Išaiškėjo, kad 28 proc. moterų ir 46 proc. vyrų patyrė erotinį potraukį ar turėjo seksualinės patirties su savo lyties žmonėmis. Po šio tyrimo susiformavo požiūris į biseksualumą, kaip į psichologinį reiškinį, nesusijusį su fiziologija.

Kaip išmatuoti seksualinę orientaciją? Vertinant seksualinę orientaciją Alfredas Kenzi pasiūlė vertinti įvairius faktorius: pradedant nuo fantazijų ir baigiant partnerio pasirinkimu. Vėliau (1978 metais) „seksualinės orientacijos testą“ sukūrė psichiatras Fricas Kleinsas. Jis apjungė daugelį kriterijų: seksualinį elgesį, fantazijas, potraukį, emocines pirmenybes ir paties žmogaus vertinimus.

Pagal Kleino testo rezultatus, žmogus gali atsidurti vienoje ar kitoje skalės vietoje, kur “0“ - absoliutus biseksualumas (vienoda trauka prie vyrų ir moterų), o galuose – “šimtaprocentinis“ homoseksualumas ar heteroseksualumas. Iš viso Kleino skalė numato 21 seksualinę orientaciją. Anot skalės, 100 proc. homoseksualų ar heteroseksualų galima suskaičiuoti ant pirštų, o dauguma žmonių heteroseksualūs ar homoseksualūs tik tam tikru lygiu.

Kleino skalė iki šiol plačiai naudojama seksologų ir psichoterapeutų, nes ji atspindi visą žmonių seksualumo sudėtingumą. Skalė leidžia atsižvelgti ir į tai, kad daugeliui žmonių orientacija keičiasi laikui bėgant, ir tai kaip žmogus save apibūdina, ne visuomet sutampa su jo elgesiu. Pavyzdžiui, vyras gali turėti homoseksualios patirties, tačiau laikyti save „natūralu“ ir net tuo suabejojusiam trenkti į galvą.

Kaip žiūrima į biseksualus? Psichologijoje identiškumas – tai savęs suvokimas kaip žmogiškos asmenybės, besiskiriančios nuo kitų. Seksualinis identiškumas – neatskiriama asmenybės dalis, kuri, jei spręstume pagal moksliniu tyrimus, formuojasi dėl unikalaus įgimtų savybių ir patirties santykio.

Daugiau: Atsimink.lt