Apie spintas ir kavones

Šiuo metu yra prisijungę 59 svečiai ir 0 narių Jūs esate neprisijungęs | | registruotis |

Visuomeninė Lietuvos LGBT+ svetainė

Pranešk prokuratūrai »

Apklausa

Ar Jums patogesnė naujoji GayLine.LT svetainė?

Rezultatai | Kitos apklausos

Balsų: 373, komentarų: 5

Renginiai

Lietuvoje panaikintas BK 122 07/02 - 07/02

Visi renginiai »

Reklama

Mūsų bičiuliai

Atsiuntė Geizeris, penktadienį, 2019.10.11 08:57. Perskaityta 3961 kartas

Vasaris Bitė ir Geizeris tęsia „Durys atsidaro” pasakojimų ciklą, kuriame LGBTQ žmonės atvirai ir išsamiai papasakos apie savo jausmus ir istorijas, kai pabėgo iš spintos. Arba vis dar bėga. Laukiame jūsų atvirų ir nuoširdžių istorijų, dalinkitės ir taip padrąsinkite kitus!

„Durys atsidaro”

Rašytojos, vertėjos, knygų "Vaikas su žvaigžde kaktoje", bei "Gintarinė širdis" autorės Neringos Dangvydės istorija:

“Pirmą kartą su spintos problema susidūriau vaikystėje. Tiesą pasakius, tai net nebuvo rimta spinta – sieninė, iš faneros, jei kas dar prisimena tokias buvus sovietmečio butuose. Į tą spintą įlįsdavau žaisdama kavonių ‒ taip maža būdama vadindavau slėpynes. Žodis svarbus. Jis reiškia ne tik slėpimąsi. Pakavoja, laidoja mirusiuosius.

Taigi vieną dieną panorėjusi kaip paprastai pasikavoti sieninėje spintoje, supratau, kad ten tiesiog... netelpu! Pa-au-gau! Mane ištiko šokas. Toks vaikiškai didelis ‒ per visą pasaulį. Neliko vietos, kurioje jaučiausi saugi, kad neras, bent jau greitai. Stovėjau prie tos spintos ir verkiau apimta egzistencinio siaubo susidūrus su realybe. Nenorėjau augti, nenorėjau būti didelė, man visai nepatiko ta mintis. Net jei buvau auginama su pasaka, kad milžinė Neringa supylė kopas norėdama apsaugoti savo kaimą nuo jūros potvynių. Vardas juk atneša likimą.

Užaugau. Spintas ėmiau naudoti pagal paskirtį ‒ drabužiams, daiktams. Gyvenau ramiai iki trisdešimties. Audrų, tiesa, būta ‒ ištekėjau devyniolikos, išsiskyriau dvidešimt vienerių. Tekėjau, aišku, iš meilės. Kosmosui. Įsivaizdavau, kaip bus puiku kiaurą naktį lovoje aptarinėti nežemiškų civilizacijų problemas. Nes vyras ‒ fantastas, to paties lizdo paukštis. Aha, naivuolė! Dar buvo astronomas. Persiviliojo tempdamas man krūvas rusiškų žurnalų apie astronomiją ir pažadu, kad naktimis stebėsim kometas. Teleskopą turėjo didelį. Pažadą įvykdė. Meilė truko tradiciškai ‒ trejus metus. Paskui štilis. Retsykiais ‒ laiškai klajojančiam po pasaulį paauglystės laikų draugui. Atrodė artimas tuose laiškuose, į jo žodžius žiūrėjau kaip į veidrodį. O susitikus jaučiausi lyg žiūrėčiau į jį pro krioklio uždangą: ir arti, ir ‒ nepasiekiamas. Nebent ranką ištiesčiau per vandenį. Gal tada pereičiau į jo ‒ mūsų ‒ pusę?..

Ir štai man kiek daugiau nei trisdešimt. Į darbą ateina nauja kolegė. Koridoriuje mus pristato viena kitai. Mane ištinka coup de foudre. Suprantu du dalykus: Meilė iš pirmo žvilgsnio egzistuoja! Aš ne hetero! Na, laba diena. Ir ką dabar su tuo daryt? Ne, egzistencinis siaubas neapėmė. Pažiūrėjau į tai racionaliai. Kolegė ‒ hetero, taigi šansų į atsaką nėra. Lieka du variantai: pamiršti (juo labiau, kad jau žinojau išeinanti iš to darbo) arba tiesiog susidraugauti. Antras variantas nusvėrė: ji man per daug patiko, kad išbraukčiau iš savo gyvenimo. Kurį laiką bendraudama su ja „pakavausi į spintą“ ‒ kavojausi ir dėkojau apvaizdai, kad gimiau moterimi: niekas nestovi, tik rankos dreba, karštis muša, bet jai sakau ‒ ai, skubėjau, knygas tempiau, nuovargis čia. Taip, taip, kartais specialiai dar kelias knygas „viršaus“ į krepšį įsimesdavau. Kol galiausiai širdis liovėsi krūpčiot. Aš nugalėjau.

Paskui buvo meilė. Užauginta iš kelių žiedadulkių pastovėjus ant saulėto slenksčio. Atrodė, abipusė. Ir mano spintos durys atsidarė lengvai. Pasakyti draugams nebuvo sunku, skirtingai nei apie savo heteroseksualius santykius. Pristatydama vyrus jausdavausi taip tarsi pagrindas slystų iš po kojų ‒ gėdą, sutrikimą, tarsi baimę, kad būsiu pagauta meluojanti. O juk nemelavau ‒ jie iš tiesų tada man buvo svarbūs. Atrodė, myliu. Tik labiau ‒ per atstumą. Jie galėjo keliauti, o aš būčiau laukusi. Romantiškai taip. Tačiau draugės ‒ mylimosios ‒ norėjau šalia. Teoriškai žinojau, kad galimybių įteisinti santykius nėra, teoriškai žinojau ir tai, kad kitiems tokia meilė atrodo keista. Ėmiau domėtis, kaip patys homoseksualūs žmonės su tuo tvarkosi. Panašu, kad dauguma slepia, bijo pasmerkimo ‒ taigi sėdi spintose. Bet aš jaučiausi normali. Pagaliau. Visam pasauliui būčiau apie ją pasakiusi. Žiedą įteikusi, pažadėjusi būti kartu iki mirtis išskirs. Išsiskyrėm: ji pasakė apsirikusi, jausmai pasikeitė. Būk tiesiog drauge, bičiule, mūsų gyvenimai bus atskiri. Gerai.

Tada prasidėjo „Gintarinės širdies“ epopėja. Tiksliau ‒ dviejų pasakų iš šešių. „Kaip karaliaus sūnūs išminties ieškojo“ ir „Pasaka apie karalaitę, batsiuvio dukterį ir dvylika brolių, lakštingalom giedančių“. Išmokau kartoti: mano pasakose yra aštuonios laimingos heteroseksualios poros ir dvi ‒ homoseksualios, irgi laimingos, argi tai blogai? Negriaunu aš Lietuvos pamatų. Jei ir noriu ką padaryti ‒ tai supilti kopas, kad mano gentis galėtų gyventi saugiai. Į svečius visada prašom.

Dabar retrospektyviai.

Buvo tų įsimylėjimų ir iki lemtingojo coup de foudre. Tik paauglystėje hormonų audras priskirdavau įsivaizdavimui, kad esu ateivė iš kosmoso. Tai dėl to šalia kai kurių žmonių (merginų!) greičiau plaka širdis ‒ jos ypatingos, veikiausiai turi kažkokią misiją, kaip ir aš. Rimtai tuo tikėjau. Žemiškiau ‒ septintoje klasėje patiko viena mokytoja. Taip patiko, kad šveičiau apspardytas sienas šalia jos kabineto. Praeinančiam pro šalį direktoriui pasakiau atliekanti „visuomenei naudingą darbą“. Patikėjo ‒ dar pionierių laikai buvo.

Darželyje turėjau simpatiją ‒ mergaitę, kurios plaukai vijosi šilko sruogom. Nedraugavau su ja, tik iš tolo stebėdavau. Jaučiau ‒ ne mano tai karalaitė. Manoji gyvena Bišpilio kalne, tik vidurnaktį, pavirtusi juoda kate, išeina į paviršių. Kada nors ten nukeliausiu ir palietusi šermukšnio lazdele išvaduosiu. Jei jau nebetelpu į sieninę spintą iš faneros.
Pasikavoti ten galima tada, kai esi mažas.
Pakavoja mirusiuosius.
Po žeme.
Bet tavo kalnas gali atsiverti.

Daugiau: Vasaris Bitė ir Geizeris.