Apklausa
Ar Jums patogesnė naujoji GayLine.LT svetainė?
Balsų: 341, komentarų: 5
Reklama
Be kaukės (IV) dalis - Harry Hay
Atsiuntė wincik, šeštadienį, 2008.01.26 15:28. Perskaityta 20880 kartų
Harry Hay: 1912 m.
Harry Hay
Haris Hei (Harry Hay) gimė 1912 m. balandžio 7 d. Verdinge, Anglijoje. Tuo laiku jo tėvą, buvusį "Witwatersrand Deep" (Pietų Afrikos kasykla, iš kurios gaunama daugiau kaip pusė pasaulio aukso) direktorių, neseniai perkėlė į Afrikos Aukso Krantą, kur jis turėjo prižiūrėti kasyklos atidarymą. Kadangi Aukso Krante beveik nebuvo medicinos paslaugų, Hei motina turėjo važiuoti gimdyti atgal į Angliją. Ji su kūdikiu čia gyveno trejus metus, paskui persikėlė pas vyrą, kuris dirbo vario kasykloje Pietų Amerikoje. Netrukus dėl rimtų sveikatos sutrikimų tėvas buvo priverstas persikelti į Pietų Kaliforniją gydytis. Taigi būtent čia Haris Hei ir užaugo. 1929 m. baigęs aukštąją mokyklą, jis kelerius metus dirbo Los Andželo teisme. Tuo laiku pradėjo bendrauti su vyrais, kuriuos sutikdavo Los Andželo centrinėse gatvėse. 1930 m. įstojęs į Stanfordo universitetą studijuoti dramos, Haris Hei netrukus atsidūrė San Francisko gėjų aktorių, menininkų ir rašytojų bendruomenėje.
Baigęs Stanfordo universitetą, jis grįžo į Los Andželą. 1933-iaisiais, Stagnacijos metais, negalėdamas rasti nuolatinio aktoriaus darbo, Haris Hei įstojo į kairiojo agitatoriškojo teatro grupę, kuri vaidindavo per streikus ir demonstracijas. Ši patirtis išplėtė H. Hei politinį sąmoningumą, ir kitais metais jis įstojo į Komunistų partiją. Darbas partijoje truko net penkiolika metų ir padarė didžiulę įtaką asmeniniam Hario Hei gyvenimui. 1938 m. jis papasakojo apie savo homoseksualumą partijos nariams. Jam buvo patarta nuslopinti tą "išsigimėlišką" asmenybės pusę. Haris Hei nuolankiai pakluso ir tais pačiais metais vedė partijos narę Anitą Platki, kuriai papasakojo viską apie savo seksualinę orientaciją. Atrodo keista, kad tokį žingsnį žengė žmogus, kuris vėliau tapo Amerikos judėjimo už gėjų teises tėvu. Tačiau nuostabos nelieka perskaičius Hario Hei draugo Džeimso Kepnerio pastabą, kad "penktajame dešimtmetyje gėjams, kurie norėjo būti socialiai produktyvūs, santuoka atrodė neišvengiama būtinybė. To tiesiog negalėjai išvengti". Tačiau santuoka ir kūdikio įvaikinimas ne visiškai nuslopino Harį Hei. Jis kartkartėmis susitikdavo su vyrais, o kartą net septynis mėnesius trukęs romanas su jaunu architektu, vardu Bilas Aleksanderis, vos nesugriovė santuokos!
Per Antrąjį pasaulinį karą trumpai padirbęs sąjungos organizatoriumi, Haris Hei 1945 m. įsitraukė į Žmonių mokymo centro veiklą (darbininkų mokymo projektą) Los Andžele. 1948 m. per prezidento rinkimų kampaniją Henris Volis surengė priėmimą. Galimybė apsilankyti vakarėlyje, kurio visi svečiai buvo gėjai, privertė Harį Hei galvoti: jis iškėlė mintį apie Volio grupės "Viengungius", bet niekas ja nesusidomėjo. Po dvejų metų, 1950-ųjų lapkritį, penki vyrai - Haris Hei, Bobas Hulas, Čukas Raulandas, Deilas Dzeningsas ir "R" - slapta susitiko Hei namuose pasikalbėti apie organizacijos, kovojančios už homoseksualių žmonių teises, įkūrimą. Iš šių pradinių diskusijų kilo idėja pavadinti organizaciją Matačinų draugija (matačinai - tai Italijos renesanso dvaro juokdariai, kurie užsidėję kaukes galėdavo sakyti teisybę).
Matačinų draugija buvo žinoma dėl jai priklausiusių narių marksistinės intelektualinės orientacijos. Savo diskusijoje jie priėjo prie išvados, kad homoseksualūs žmonės, kaip grupė, yra prispaustoji mažuma, ir netgi patys homoseksualūs asmenys, kaip individai, nesuvokia savo, kaip prispaustos mažumos, statuso. Dauguma gėjų yra priversti klaidingai manyti apie save, kaip apie iškrypusius individus, o ne kaip apie kolektyvinę jėgą. Draugijos struktūra su savo slaptais elementais buvo daug skolinga komunistinei organizavimo taktikai.
1951 m. balandžio mėnesį Matačinų draugija tyliai išplatino vieno puslapio manifestą. Pirmieji susitikimai vyko baimės atmosferoje: dalyviai nebuvo tikri, ar legalu rengti tokius susirinkimus, nesvarbu, kad jie vyko už uždarų durų ir privačiose valdose. Tačiau pamažu baimę pakeitė kolektyvinis savitarpio paramos jausmas. 1953 m. Matačinų draugija jau turėjo du tūkstančius narių ir šimtą atskirų diskusijų grupių. Per mėnesį buvo išplatinama maždaug du tūkstančiai draugijos informacinio biuletenio kopijų.
Žinodamas komunistų požiūrį į homoseksualumą, Haris Hei pasitraukė iš partijos. Tačiau jo praeitis nedavė ramybės. 1953 m. visoje šalyje prasidėjo antikomunistinis sukilimas, kuri įžiebė senatorius Josefas Makartnis ir jo padėjėjas Rojus Konas. Bijodamas, kad ankstesni ryšiai su partija nepakenktų Matačinų draugijai, Haris Hei nusprendė užimti joje žemesnes pareigas.
Šis žingsnis Hariui Hei buvo beveik pražūtingas. Jo santuoka•taip pat žlugo, ir vyriškis liko su jaunu ir gana irzliu meilužiu Jornu Kamgrenu. Alimentų mokėjimas Hari Hei vertė nuolat veržtis diržą. Tuo sunkiu laiku jis ėmė intensyviai studijuoti homoseksualumą ir ypač susidomėjo "berdache" - vietinių amerikiečių šamaniškomis vyrų-moterų kultūromis. Kitus dvidešimt metų Haris Hei dirbo prie milžiniškos "Gėjų sąmoningumo įnašo žmonijai" studijos. Ironiška, bet jo įnašai į homoseksualumo studijas vėliau buvo išjuokti mokslininkų, kurių pačių egzistavimas buvo įmanomas tik per įvykius, nuo kurių pirmiausiai ir pradėjo H. Hei.
1955 m. gegužės mėnesį Haris Hei buvo pakviestas liudyti prieš baisųjį Parlamento antiamerikietiškosios veiklos komitetą. Po šio įvykio Matačinų draugija dar labiau atitolo nuo savo įkūrėjo.
Septintajame dešimtmetyje Haris Hei tęsė kovą už gėjų teises: jis padėjo organizuoti pirmąjį gėjų paradą Los Andžele (ir tikriausiai visoje šalyje), o 1966 m. buvo LA komiteto, kovojančio už tai, kad homoseksualūs būtų atleisti nuo tarnybos karinėse pajėgose, pirmininkas (nors kai karas vis nesibaigė, pacifistas Haris Hei tapo šaukimo tarybos konsultantu). Turbūt tų laikų ženklas yra ir tai, kad jis kartu su savo draugu Džonu Burnsaidu, su kuriuo susipažino 1963 m. bei įkūrė Mylinčių draugų ratą, atidarė kaleidoskopų gamyklą. 1969 m. Niujorke prasidėjęs "Stonewall" maištas Hariui Hei nepadarė didelio įspūdžio "dėl visos tos atviros gėjų veiklos, kurią mes vykdėme septintajame dešimtmetyje Los Andžele. Mums "Stonewall" reiškė tik tai, kad Rytinė pakrantė galiausiai pasivijo". Vis dėlto jis gana greitai tuo susižavėjo ir 1969 m. gruodį jau buvo išrinktas pirmuoju Pietų Kalifornijos gėjų išsivadavimo fronto pirmininku. Tai buvo viena iš daugybės grupių, kurios atsirado per tas veržlias po "Stonewall" maišto sekusias dienas. GIF nariai turėjo: susirinkti, nepaisydami policijos perspėjimų dėl gėjų susibūrimų, bei remti "jausmingus šokius", nekreipdami dėmesio į abejotiną tos pačios lyties partnerių šokių nelegalumą pagal to laiko Kalifornijos įstatymus.
1970 m. Haris Hei, Burnsaidas ir jų kaleidoskopų, kuriuos buvo galima užsisakyti paštu, gamykla persikėlė į Naująją Meksiką, į tą šalies dalį, kurioje pakako susižavėjusių H. Hei žmonių nuo to laiko, kai jis ten lankėsi šeštajame dešimtmetyje, norėdamas pasikalbėti su gyvu "bardache" (nors to padaryti jam tada nepavyko). Galbūt dėl Naujosios Meksikos atmosferos aštuntojo dešimtmečio pabaigoje ir devintojo pradžioje Haris Hei vis labiau domėjosi dvasiniais dalykais. Jis įkūrė "Radikalias pasakas", judėjimą, kuris skyrė daug dėmesio ekologijai, dvasinei tiesai ir gėjų susitelkimui. Pirmasis "Radikalių pasakų" susirinkimas įvyko Arizonos dykumoje 1978 m., kur susirinko per du šimtus gėjų. Haris Hei ragino juos "nusimesti bjaurią žalią varlės odą - hetero imitaciją - ir iš po jos išlaisvinti nuostabų Pasakų princą". Jis įsivaizdavo prieglaudų tinklą, kur gėjai galėtų būti gydomi ir maitinami, bei praleido daug laiko ir išeikvojo nemažai energijos, mėgindamas nupirkti žemių "Radikalių! pasakų" bendruomenei. Tačiau netrukus Hario Hei santykiai su "pasakomis" pasidarė problematiški ir, panašiai kaip su Matačinų draugija prieš trisdešimt metų, jis pasijuto nušalintas nuo vadovo pareigų.
Hario Hei ilgas ir nepaprastas gyvenimas daugeliu atžvilgių buvo tartum gėjų gyvenimo Jungtinėse Amerikos Valstijose XX amžiuje barometras. Gana įtakingas jo laimėjimas buvo tas, kad H. Hei, atrodo, visada buvo pasikeitimų priešakyje, visada numatė istorines jėgas, kurios nuolat formavo mūsų kultūrą. Nors Matačinų draugija buvo puolama dėl to, kad nedalyvavo politinėje veikloje septintajame dešimtmetyje, nepaneigiamas faktas tas, kad jos atsiradimas buvo esminis ir nepaprastai drąsus žingsnis į ilgą kovą už gėjų teises Amerikoje. Tie, kurie šią draugiją kritikuoja, daro tai iš saugių pozicijų, deja, nesusimąstydami, kad jos irgi yra laimėjimas to judėjimo, kurio pirmuosius žingsnius žengė Matačinų draugija. O šioje vietoje Haris Hei paliko svarų ir didelį įnašą.
Pagal Paul Russell
Parengė wincik, TJA
Komentarai (1)
pastebėjote klaidą?gayline.lt © Forter group 1995-2011 | atsegtukas