Po kauke: Popiežius Julijus III (1487-1555)

Šiuo metu yra prisijungę 29 svečiai ir 0 narių Jūs esate neprisijungęs | | registruotis |

Visuomeninė Lietuvos LGBT+ svetainė

Pranešk prokuratūrai »

Apklausa

Ar Jums patogesnė naujoji GayLine.LT svetainė?

Rezultatai | Kitos apklausos

Balsų: 362, komentarų: 5

Renginiai

Visi renginiai »

Reklama

Mūsų bičiuliai

Autorius GayLine.LT, antradienį, 2008.11.25 11:57. Perskaityta 24029 kartus

Julijus III (lot. Julius III, Romos katalikų bažnyčios popiežius nuo 1550 m. iki 1555 m.) pasižymėjo vienu liūdniausiai pagarsėjusių homoseksualumo skandalų popiežystės istorijoje.

Popiežius Julijus III

Julijus III (tikrasis vardas - Giovanni Maria Ciocchi del Monte) gimė 1487 m. Jis studijavo teisę Perudžoje ir Bolonijoje, vėliau tapo dvasininku. Jis ėjo įvairias oficialias pareigas popiežiaus žemėse, kol galiausiai 1536 metais tapo kardinolu.

Jo globėjas buvo pats popiežius Julijaus II, kurį 1511 metų Pizos susirinkimas pripažino „gėdingomis piktžaizdėmis apaugusiu sodomitu“. Istorinės teisybės vardan reikia nepamiršti, kad susirinkimą surengė Julijaus II priešai - Šventosios Romos imperijos imperatorius Maksimilijanas I ir Prancūzijos karalius Karolis V.

Kaip kanonų teisės ekspertas, del Monte buvo Romos valdytoju. Būdamas Palestrinos vyskupu-kardinolu, jis buvo vienas iš trijų asmenų, kurie 1545 m. atidarė kontrreformacinį Tridento susirinkimą. Po penkerių metų del Monte atsitiktinumo dėka tapo popiežiumi - Prancūzijos karaliaus ir imperatoriaus kandidatai buvo beviltiškai įstrigę vienoje iš ilgiausių konklavų popiežystės istorijoje.

Pats toli gražu nebūdamas kontrreformatu, Julijus III labiau atitiko ankstesnių, malonumus mylinčių Renesanso popiežių įvaizdį: jis mėgo banketus, teatrą, medžioklę. Gerai žinoma jo parama Mikelandželui, Šv. Petro bazilikos architektui, ir kompozitoriui Džovaniui da Palestrinai (Giovanni Palestrina), kurį jis paskyrė popiežiaus choro vadovu.

Bažnyčioje jis atliko nežymias reformas ribodamas pliuralizmą, taip pat parėmė jėzuitus jų misijose į Indiją, Kiniją ir Japoniją. Tačiau kaip Bažnyčios galva jis buvo nepaprastai prislėgtas, kai dėl politinių nesutarimų su Karoliu V jis buvo priverstas neribotam laikui sustabdyti Tridento susirinkimą.

Tačiau visus šiuos darbus amžininkų akyse nustelbė skandalas, į kurį būsimasis popiežius įsivėlė 1548 metais. Jis susipažino su elgetaujančiu berniuku vardu Innocenzo, kurį kartą pamatė gatvėje rungiantis su prijaukinta beždžionėle. Susižavėjimo apakintas kardinolas del Monte paskyrė šį nemalonų, grubų, blogų manierų gatvės benamį berniūkštį į katedros kanauninko postą - taip Innocenzo įgijo pravardę il provestino (vert. provestino – kanauninkas).

Po dvejų metų, 1550-aisiais, kai Julijus tapo popiežiumi, jis liepė savo broliui įsivaikinti Innocenzo, ir nepaisydamas smarkių kitų bažnyčios lyderių protestų, ne tik padarė šį septyniolikmetį kardinolu, bet ir suteikė jam administracines pareigas. Jis tapo popiežiaus pagrindiniu diplomatijos ir politikos agentu. Tai buvo pareigos, kurias vykdyti jis buvo visiškai nepajėgus. Romos satyra liguistai globojamą berniuką vadino Julijaus „Ganimedu“, o Venecijos ambasadorius pranešė, kad Innocenzo dalinasi popiežiaus miegamuoju ir lova.

Kaip ir reikėjo tikėtis, Reformacijos šalininkai pasičiupo šį sultingą skandalą, kuris tapo pagrindiniu elementu jų retorikoje ilgiau nei šimtmetį. Buvo kalbama, kad Julijus, laukdamas Romoje Innocenzo, atvykstančio pasiimti kardinolo kepurės, atrodė toks pat nekantrus, kaip įsimylėjelis laukiantis savo meilužės, o taip pat, kad jis gyrė berniuko meistriškumą lovoje. Be abejo, tokie pasakojimai buvo pagražinti, eidami iš lūpų į lūpas, todėl juos vertinti reikia atsargiai.

Nesenoje biografijoje ginčijama, kad popiežiaus ir jo globotinio nesiejo seksualiniai santykiai, bet suvaikėjusio Julijaus visus piktinantis išlaidumas leidžia daryti priešingą išvadą: Julijus suteikė Innocenzo beneficijas, kurių dėka jis tapo vienu iš didžiausias pajamas gaunančių Europoje asmenų, aplenkdamas net Medičius.

Po Julijaus mirties 1555 m Innocenzo, kaip bažnyčios kunigaikščio, statusas buvo itin nepatogus kitiems popiežiams, kurie bandė pažaboti „gašlų ir nepadorų“ „kardinolo-beždžionėlės“ gyvenimo būdą. Po to, kai jis nužudė du tarnus - tėvą ir jį bandžiusį apginti sūnų - Innocenzo buvo įkalintas keleriui metų vienuolyne. Jis taip pat buvo kaltintas dvejų žemos kilmės moterų išžaginimu, bet išvengė bausmės. Innocenzo mirė 1577 m., būdamas 46-ių.

Julijaus III ir Innocenzo kūnai ilsisi San Pietro bažnyčios del Monte koplyčioje Romoje.

Šaltiniai: Wikipedia: Julius III, Innocenzo Ciocchi Del Monte, GBLTQ: Julius III