Francis M. Mondimore “Homoseksualizmo prigimties istorija”

Šiuo metu yra prisijungę 93 svečiai ir 0 narių Jūs esate neprisijungęs | | registruotis |

Visuomeninė Lietuvos LGBT+ svetainė

Pranešk prokuratūrai »

Apklausa

Ar Jums patogesnė naujoji GayLine.LT svetainė?

Rezultatai | Kitos apklausos

Balsų: 369, komentarų: 5

Renginiai

Visi renginiai »

Reklama

Mūsų bičiuliai

Atsiuntė Oxious, ketvirtadienį, 2005.12.01 17:21. Perskaityta 16437 kartus

Homoseksualios tapatybės atsiskleidimas

Francis M. Mondimore “Homoseksualizmo prigimties istorija”

Mūsų visuomenėje polinkį i homoseksualizmą asmenys savyje pajunta dėsningai. Plataus masto tyrimų metu buvo apklausti tūkstančiai gėjų ir lesbiečių. Mokslininkai parašė nemažai darbų apie homoseksualias tapatybes, o šį procesą pavadino “homoseksualios tapatybės atskleidimu”.

Tapatybės susiformavimo klausimas daug aiškesnis, jei jį suprantame kaip savęs priskyrimo kuriai nors kategorijai procesą. Daugelis iš mūsų stengiasi neskirstyti žmonių į kategorijas, tačiau polinkį priskirti save vienokiai ar kitokiai kategorijai žmogui įveikti sunku. Atsiverskime bet kokį populiarų psichologijos žurnalą, ir jame rasime daugybę psichologinių testų, pretenduojančių padėti žmonėms geriau save pažinti. Tačiau tokie testai nejučia mus verčia priskirti save kurio nors tipo žmonėms. Atsakę į klausimus, kaip elgiamės vakarėliuose, kokį turime naminį gyvūną ir net kokia spalva mums gražiausia, stengiamės išsiaiškinti, kokiam žmonių tipui , “intuityviam” ar “analitiniam”, “emociniam” ar “racionaliam”, priklausome, ir ieškome, kaip tai pritaikyti savo gyvenime.

Ar yra bent vienas amerikietis, kuris pietaudamas kinų restorane nepasidomėjo “Kinų Zodiaku” valgiaraštyje ir nepanori išsiaiškinti, kokiais metais gimusių asmenų būdas “tinka” jo asmenybei? O kadangi pagal seksualinę orientaciją žmonės skirstomi jau maždaug tūkstantį metų, tai toks reiškinys neturėtų stebinti ir žmonėms nepaprastai svarbiame, pasak istoriko Johno Boswello, lytiniame gyvenime.¹

Pirmiausia reiktų išsiaiškinti, kokios tos kategorijos yra, ir pasistengti jas suprasti. Savęs priskyrimas vienokiai ar kitokiai seksualinei orientacijai yra laipsniškas ir nuoseklus procesas: apie seksualinės orientacijos rūšis vaikai sužino anksčiau, negu sugeba suprasti seksualinės orientacijos sąvoką. Apgailestaujant tenka pripažinti,kad pirmiausia jie susiduria su žmonių seksualinę orientaciją pajuokiančiais epitetais. Pradinukai vartoja tokius niekinančius žodžius kaip “mamytės sūnelis”, “pajodžarga” arba net “iškrypėlis”. “pedas”, nors iki brandaus lytinio potraukio ir seksualinės orientacijos suvokimo jiems dar pakankamai toli.

Seksualinės orientacijos epitetus vaikai vartojai kitaip negu suaugusieji. Pakanka apsilankyti bet kurios mokyklos kieme, kad įsitikintume, jog palikti žaisti be priežiūros vaikai susiskirsto pagal lytį. Jaunesni kaip 10 metų berniukai žaidžia su berniukais, o mergaitės – su mergaitėmis. Tyrimai patvirtino, kad taip yra daugelyje kultūrų. Taip pat buvo įrodyta, kad vaikų žaidimo pobūdis priklauso nuo lyties. Apie vaikų “grumtynes” jau kalbėjome: berniukai dažniausiai būna aktyvesni. Skiriasi ir žaislai: berniukai renkasi “berniukiškus” žaislus (mašinėles, sunkvežimius). Mergaitės renkasi lėles ir “berniukiškus” žaislus, bet auklėjamoji elgsena (žaidimas su lėlėmis) joms būdinga labiau negu berniukams. Nors seksualinė elgsena vaikams nebūdinga, bet daugeliu atžvilgiu atitinka lytį. Taigi, vaikų žaidimai lyties požiūriu yra diferencijuoti.

Savo seksualinės orientacijos vaikai dar nesuvokia, tačiau labai anksti pradeda aiškiai atskirti lyčių vaidmenis, todėl tyčiojasi ir šaiposi iš tų bendraamžių, kurie elgiasi ne taip, kaip derėtų jų lyčiai. Homoseksualizmo epitetai jiems neretai atstoja žodinius ginklus. Taigi, žodžiai “mamytės sūnelis” ir “iškrypėlis” pradedami sieti su tam tikra, lyčiai nebūdinga elgsena jau vaikystėje. Vaikų sąmonėje jie susisieja su buvimo kitokiu, nepageidautinu sąvoka.

Dauguma (tačiau ne visi) apklaustųjų homoseksualistų patvirtino, kad vaikystėje jautiesi “kitokie” negu bendraamžiai. Daugiau paklausinėjus, neretai paaiškėja, jog šis “skirtingumo” jausmas kilo iš potraukio žaisti priešingos lyties žaidimus. Berniukai mažiau domisi sportu negu jų bendraamžiai, jie labiau linkę skaityti knygas, klausytis muzikos. Mergaitės gali tapti labiau nepriklausomos negu jų draugės. Šiame amžiuje tokie reiškiniai vaiko socialiniame gyvenime – draugų, žaidimų ir mokyklos pasaulyje – visiškai nepriklauso nuo seksualumo. Psichiatras Richardas Isay’us, apie gėjų psichoterapiją parašęs daug mokslinių darbų, teigia: “Visi mano sutikti gėjai prisimena, kad būdami 3 ar 4 metų jautėsi “kitokie” negu bendraamžiai. Šį jausmą jis apibūdino kaip didesnį jautrumą, polinkį greitai pravirkti, įsižeisti, polinkį į estetiškumą ir mažesnį negu bendraamžių agresyvumą. Dėl tokio skirtingumo vaikai jaučiasi iš bendraamžių, o kartais net iš šeimos rato, išstumti.² Dabar daug kas mano, jog toks interesų ir bendravimo vaikystėje pobūdis yra dėsninga neerotinė homoseksualizmo pradžia.

Šis atradimas, kaip dažnai nutinka tyrinėjant homoseksualizmą, turi daug išimčių. Homoseksualių ir nehomoseksualių asmenų prisiminimai apie vaikystės žaidimų pobūdį atskleidžia tam tikrų būdingų elgsenos bruožų, bet nėra universalūs. Yra heteroseksualiais save laikančių asmenų, kurie taip pat prisimena vaikystėje išsiskirdavę iš savo lyties bendraamžių tarpo tuo, kad žaisdavo priešingos lyties žaidimus, bet yra homoseksualų, kurių elgsena vaikystėje niekuo neišsiskirdavo. Vis dėlto pastebimas ryškus dėsningumas: viename moksliniame darbe teigiama, kad 72 procentai gėjų prisimena vaikystėje jautęsi “šiek tiek arba visiškai kitokie” negu jų lyties bendraamžiai, o kontrolinėje grupėje tokius prisiminimus papasakojo tik 39 procentai heteroseksualių asmenų.³ (Čia tinka marganalizacijos terminas, kuriuo norima pabrėžti, jog kokia nors grupė asmens nelaiko tikro savo nariu.)

Daug rašęs apie homoseksualios tapatybės atsiskleidimo procesus sociologas Richardas Troidenas tokius “skirtingumo” ir “padidėjusio jautrumo” išgyvenimus vaikystėje priskiria ankstyvajai homoseksualios tapatybės atsiskleidimo stadijai, kuri prasideda tarp šeštųjų ir dvyliktųjų gyvenimo metų.⁴ Siekdamas pabrėžti, kad tokie vaikai lyties požiūriu paprastai savęs nelaiko savęs kitokiais ir kad terminas “homoseksualus” jiems nieko nereiškia, Troidenas vartoja terminą ikihomoseksualas. Tokie vaikai mano, kad užaugę taps mamytėmis arba tėtukais, kaip ir jų tėvai, tai yra bus heteroseksualūs.

Šiuo laikotarpiu tokį vaiką “jautrina” du dalykai: jausmas, kad yra kitoks negu jo lyties bendraamžiai, ir bendraamžių požiūris, dėl kurio jam lipdoma etiketė. Yra įvairių etikečių: homoseksualas, gėjus arba lesbietė, iškrypėlis, “žydras”, “rausva” ir taip toliau. Į “tokius” bendraamžiai paprastai žiūri su neapykanta, antipatija ir net bjaurėdamiesi. Vaikai (taip pat ir “ikihomoseksualūs”) šališką visuomenės požiūrį į homoseksualizmą perima labai anksti. Tokiam šališkumui apibūdinti vartojamas terminas įdiegta homofobija; ji absorbuojama iš tėvų ir bendraamžių ir giliai įsiskverbia į besivystančio vaiko psichiką, kur tvinksta daugelį metų, kol galiausiai, staiga prasiverždama paauglystėje arba brandos amžiuje, ją sužaloja. (Kitame skyriuje apie tai kalbėsime plačiau.)

Daugelis suaugusių gėjų ir lesbiečių prisimena vaikystėje jautę neseksualų, bet labai stiprų potraukį savo lyties bendraamžiams. “Būčiau viską atidavęs, kad tik tapčiau geriausiu Tomo draugu. Dieve, kaip norėjau būti panašus į jį, krėsti tokias pat išdaigas, taip savimi pasitikėti kaip jis. Troškau tokių kaip jo raumenų, šviesių plaukų ir šypsenos […] kad būtume kaip Harvardo vyrukai, du kraujo broliai, du kaubojai, taip – du kaubojai.⁵ (Čia matyt pabrėžiama žodžio cow – karvė ir boy – vaikinas, kuria sugretinamos dvi priešingos būtybės; žodžio semantinėje reikšmėje slypi užuomina į homoseksualumą – vert. past.) Dar pakankamai neištirta, ar tokie santykiai kokybiškai skiriasi nuo intensyvaus prisirišimo prie draugų vaikystėje, apie kurį pasakoja ir heteroseksualūs asmenys. Vis dėlto toks žavėjimasis gali būti dar viena “ikihomoseksualaus” vaiko “jautrinimo” išraiška, kuri vėlesniame gyvenime virsta potraukiu savo lyčiai.

Paauglystėje individas pirmiausia pradeda svarstyti, ar kai kurie jo arba jos jausmai negalėtų būti palaikyti homoseksualiais. Jausmas , kad yra kitoks negu bendraamžiai, pirmą kartą įgyja seksualumo atspalvį. Maždaug dvylikos metų žmogus pradeda suvokti jį supančio pasaulio siunčiamus seksualinius signalus.

Profesorius, kurio paskaitas esu lankęs, papasakojo šį žmogaus amžiaus laikotarpį apibūdinančią teoriją. Kartą į automobilio dirbtuves, kur norėjo palikti remontuoti automobilį, jis pasiėmė du savo sūnus. Virš vadybininko pakylos buvo prisegta erotiška merginos nuotrauka. Jaunesnysis maždaug septynerių metų profesoriaus sūnus tą nuotrauką pastebėjo, bet ji jam neatrodė įdomi. Tačiau dvylikamečio berniuko dėmesį nuotrauka tiesiog prikaustė. Jis visą laiką klausinėjo susidrovėjusio tėčio, kas toji mergina, kodėl ji be drabužių, bet svarbiausia, kodėl ši nuotrauka čia kabo. Seksualiniai signalai vaikus supa visą laiką, tačiau jais perteikiama informacija iki paauglystės jų nedomina ir netraukia.

Paaugliai pradeda pastebėti fizinius savo ir bendraamžių kūno pakitimus ir savo brendimo požymius ima lyginti su kitų. Didesnis rūpinimasis savo drabužiais ir kūno priežiūra rodo kur asmeniškesnį susirūpinimą dėl krūtų arba raumenų vystymosi, barzdos, gaktos plaukų ir genitalijų augimo. Paaugliai visą laiką lygina save su bendraamžiais ir daro išvadas, jie lygina ne tik savo jausmus ir elgseną, bet ir fizinius požymius. Berniukai pastebi, kad kai kurie bendraamžiai pradeda žavėtis mergaitėmis. Mergaitės tarpusavyje aptarinėja, kurie berniukai “patrauklūs” tokie aptarinėjimai tampa vis atviresni ir pereina į entuziastingas diskusijas apie seksualinį potraukį konkrečiam asmeniui. Drąsesni netrukus ima girtis seksualiniais nuotykiais.

Kai kurie paaugliai pastebi, kad jų jausmai nesiderina su tuo, ką apie save pasakoja bendraamžiai. Tai gali slopinti jų domėjimąsi priešinga lytimi arba jie gali pajusti potraukį savo ar abiejų lyčių asmenims. Apie homoseksualizmą paauglys jau būna girdėjęs, o dabar suvokia, kad šis reiškinys gali jį liesti tiesiogiai. Tai – antroji tapatybės atsiskleidimo stadija. Ji pavadinta “tapatybės sutrikimu”.⁶ Nesupranti, kas esi iš tikrųjų. Sutrikęs, nes nežinai, kas tu per žmogus ir kurlink krypsta tavo gyvenimas. Klausi savęs: “Kas aš? Homoseksualas? Ar aš tikrai heteroseksualus?”⁷

Atlikti tyrimai parodė, kad paaugliams tokia stadija trunka iki penkiolikos metų,⁸ o vėliausieji duomenys leidžia manyti, kad ši amžiaus riba žemėja tikriausiai todėl, kad apie homoseksualizmą atsiranda vis daugiau informacijos.⁹ Šiuo laikotarpiu patiriamą sutrikimą sąlygoja daug veiksnių, kurie individui neretai trukdo lengvai išspręsti iškylančius klausimus. Daug paauglių jaučia potraukį ir net lytinį susijaudinimą abiem lytims, tai gali trikdyti, nes paauglys mano, jog jausti tik homoseksualų arba tik heteroseksualų potraukį. Jį gali gluminti ir netiksli informacija apie homoseksualizmą, pavyzdžiui, “visi gėjai nori vilkėti sukneles ir būti moterimis”. Tačiau didžiausią sumaištį paauglio kelia homoseksualūs jausmai ir ligšiolinis įsitikinimas, kad jis heteroseksualus, toks kaip “visi žmonės”.

Šią dilemą emociniais obertonais dar sustiprina homoseksualizmo stigma, individui įdiegta vaikystėje. Paauglys pradeda abejoti, ar teisingai iki šiol save laikė “normaliu” žmogumi, o gal jis “nenormalus”, “iškrypęs”, “nuodėmingas” ar dar koks nors “blogas”, nes homoseksualizmui įdeginta stigma jam diktuoja tik neigiamą savęs vertinimą.

Susidūrus su dviem vienas kitam prieštaraujančiais faktais, kurie abu atrodo teisingi, žmogų apima psichologinė būsena, kuri buvo pavadinta “pažinimo disonansu”. Šią sumišimo ir nesiorientavimo būseną dažnai lydi didelis nerimas ir baimė, verčiantys individą kuo greičiau rasti išeitį iš susidariusios padėties. Netikėtai susidūręs su tokiais seksualiniais jausmais, individas savo įvaizdį stengiasi analizuoti remdamasis nauja informacija.

Apsispręsti kai kuriems paaugliams padeda staigi įžvalga, o ilgus metus kamavęs nesmagus jausmas dėl sunkiai suprantamo nepanašumo į savo bendraamžius išsikristalizuoja suvokimu, kad jie yra gėjai ar lesbietės.

Vidurinės mokyklos aktų salės persirengimo kambaryje ruošiau klasės spektakliui dekoracijas, kai įėjo berniukas vienomis glaudėmis. Mane lyg žaibas persmelkė – niekada anksčiau tokio jausmo nebuvau patyręs. Negalėjau atplėšti nuo jo akių. Jis, matyt, buvo plaukikas arba gimnastas. Niekada nebuvau matęs tokio plačiapečio, raumeningo, gražaus vaikino, o gal į vaikinus žiūrėdavau kitaip. Sutrikau, norėjau šūktelėti: “Oho, tik pažiūrėkit!” Susigriebiau, kad visi kiti to nepastebi. Kiti kambaryje buvę berniukai nejautė to, ką jaučiau aš, taigi nusukau akis į šalį. Bėgant laikui ėmiau ieškoti progų Johną “netyčia” susitikti koridoriuje. Jį pamačius mane apimdavo virpulys, ypač jeigu jis man ištardavo “Sveikas! Tai truko tik porą savaičių. Mėgavausi savo jausmais ir galvojau: “Koks šaunus vaikinas, kaip jam pasisekė, kad toks gražus.” Tačiau savo jausmų iki niekaip negalėjau iki galo suprasti, o dar mažiau galėjau paaiškinti, kodėl jie tokie stiprūs. Vieną dieną iš mokyklos grįžau į namus metro. Šalia manęs stovėję berniukai laidė juokus, bet staiga vienas iš jų kažkurį pavadino “pedu”. Šį žodį buvau girdėjęs ne kartą, bet šįkart mano smegenyse jis nuskambėjo visiškai kitaip. “Aišku, - pamaniau, - taip ir yra: aš gėjus.” Galiausiai viskas įgavo prasmę.¹⁰

Šiam vaikinui nutiko tai, ką Isay’us vadina daugeliui gėjų ir lesbiečių pažįstamu “Aha!” minties blyksniu: “kaip seno galvosūkio detalės, viskas sustojo į savas vietas”.¹¹

Tačiau kiti paaugliai,pasąmonėje bijodami save priskirti homoseksualams, išgyvena sunkią vidinę kovą. Psichologai ją vadina “neigimu”. Individas tiesiog nenori sau prisipažinti, kad turi tokių jausmų. Mąstymas jų psichikoje atsiskiria nuo jausmų, ir vos prasiveržia nepriimtini jausmai, tuoj pat stengiamasi juos atmesti, - kaip strutis, vos pajutęs pavojų, kiša galvą į smėlį.

Pačioje tapatybės sutrikimo stadijos pradžioje, vos pradėję suvokti savo homoseksualias mintis ir jausmus, paaugliai išsigąsta būtinybės daryti kokias nors išvadas, todėl ima domėtis tokiais dalykais, kuriais, jų manymu, turi domėtis heteroseksualus asmuo, o tokių, kuriuos sieja su homoseksualumu, ima vengti. Berniukas gali staiga atsisakyti muzikos pamokų ir įstoti į mokyklos beisbolo komandą; mergaitė meta sportą ir pradeda lankyti šokių pamokas. Gali pakisti ir bendravimas. Pradėjus kiek įmanoma daugiau bendrauti su priešingos lyties asmenimis, mažiau pastebima lytinio potraukio priešingai lyčiai stoka, iš kurios sprendžiama apie žmogaus homoseksualumą, todėl paaugliai karštligiškai puola prie santykių su priešingos lyties asmenimis, o merginos net pastoja, kad tik sau “įrodytų”, jog yra heteroseksualios. Paauglys gali ieškoti nusiraminimo alkoholyje ir narkotikuose dėl dviejų priežasčių: kad atitrūktų nuo nepageidaujamų jausmų ir pirmiausia norėdamas turėti pasiteisinimą, kad jam kyla tokie jausmai (“Tos kvailos mintys mane apima tuomet, kai esu apsvaigęs”).

Kai kurie siekia nuo šių minčių “išsigydyti”, ir tikėdamiesi jų atsisakyti, kreipiasi į psichoterapeutą arba konsultantą. Pastaruoju metu staiga išplito sudėtingas “paramos grupių” tinklas, kurį daugiausia palaiko konservatyvios religinės organizacijos, pritariančios tokiam individų pasirinkimui ir žadančios tai, ko jie tikisi. (“Atkuriamoji terapija” aptariama 15 skyriuje.)

Net ir tie individai, kurie paauglystėje turėjo lytinių ryšių su savo lyties bendraamžiais, randa įvairiausių savo elgesio paaiškinimų, bet homoseksualams savęs nepriskiria. Sukuriamas “ypatingo atvejo” scenarijus, pagal kurį individai savo jausmus ir elgseną įvardija kitaip, kaip vienkartinę reakciją į kokio nors keistuolio elgesį. Save jie įtikinėja, kad kitomis aplinkybėmis homoseksualių jausmų jie nejaučia. Tokia “ambiseksualumo strategija” atsiranda dėlto, kad individas pripažįsta kai kurių savo minčių ir jausmų homoseksualumą, tačiau tvirtina: “Kai noriu, galiu būti heteroseksualus.”¹² Jis guodžiasi teorijomis apie “biseksualumo potencialą” kiekviename žmoguje. Išgirdęs apie save skleidžiamus gandus, kad yra homoseksualas Eltonas Johnas kelerius metus tvirtino esąs “biseksualus” ir tik neseniai televizijos laidoje atvirai prisipažino, jog yra gėjus. Galimas dalykas, jog Johno nenoras būti priskirtam prie homoseksualų atspindi vidinę kovą, tačiau tai labai aiškiai parodo, kaip vengiama nepriimtinos išvados, kitaip įvardijant faktus.

Išgyvendamas vidinį konfliktą dėl savo homoseksualių jausmų, tokią taktiką individas gali tobulinti ir jos laikytis ilgą laiką. Kartais tema galima įžvelgti neaiškų atidėliojimą priskirti save prie homoseksualų. Psichologė Vivian Cass teigia, kad tokie individai išgyvena “tapatybės neigimą”, tai yra slopina jos ryškėjimą.¹³ Individas vystosi kitaip, bet jo seksualinės orientacijos tapatybė vystytis nustoja. Neigdamas, vengdamas ir homoseksualioms savo mintims bei jausmams (o kartais ir elgsenai) ieškodamas kitokio paaiškinimo, individas išeikvoja daug dvasinių jėgų. Užuot pripažinęs seksualinę savo tapatybę ir užmezgęs darnius ir sveikus santykius, jis arba ji įstringa (Freudas sakytų – “užsifiksuoja”) tarp nesutaikomų konfliktų ir prieštaravimų, nuolatos verčiančių jį griebtis gudrybių ir manipuliacijų.

Svarbu pabrėžti, kad homoseksualios tapatybės atisiskleidimas ir apsisprendimas intymiems ryšiams su savo lyties asmenimis yra visiškai vienas nuo kito nepriklausomi procesai. Homoseksualią individų elgseną gali paskatinti įvairiausios priežastys. Daug Kinsey’aus apklaustų žmonių turėjo vienokių ar kitokių homoseksualių išgyvenimų. Homoseksualūs ryšiai paauglystės amžiuje yra seksualinio tyrinėjimo išraiška ir pasitaiko gana dažnai. Paauglių berniukų prostituciją, išplitusią ne tik Jungtinėse Valstijose, bet ir pasaulyje, galima būtų pavadinti “ekonominiu” homoseksualizmu. Dauguma tokių vaikinų save tikriausiai laiko heteroseksualiais. Uždarose institucijose (kalėjimuose, pensionuose) paplitęs homoseksualizmas vadinamas “aplinkybių homoseksualizmu”. Neretai individai elgiasi homoseksualiai tuomet, kai lytinį potraukį galima patenkinti tik su savo lyties asmenimis. Tokių individų homoseksuali elgsena yra tam tikras aplinkkelis heteroseksualios tapatybės vystymesi. Tokiais atvejais homoseksualius veiksmus neretai lydi heteroseksualios fantazijos.

Paauglystės amžiuje heteroseksualūs berniukai kartais pagalvoja apie oralinį seksą arba analinę sueitį su vyriškos lyties asmeniu, tačiau tokios fantazijos jiems atrodo svetimos ir neretai verčia krimstis. Kiti berniukai, nors tikriausiai kremtasi dėl tokių nepriimtinų savo fantazijų, bet masturbuodamiesi save pagauna galvojančius apie seksą su vyrais ir pajunta, kad tokios mintys juos jaudrina. Daugumos individų seksualinės fantazijos ir jausmai paauglystės laikotarpiu vis dažniau ima suktis arba apie vyrus, arba apie moteris, o paauglys, nepriklausomai nuo išorinės seksualinės elgsenos, pagal tai sprendžia apie savo seksualinę orientaciją.

Kol pripažįsta arba bent susitaiko su mintimi, kad yra homoseksualai, daugelis, jeigu ne dauguma, asmenų išgyvena trumpa pažinimo disonanso ir psichologinio prisitaikymo laikotarpį. Tai pripažinę, jie atsiduria dar vienoje kryžkelėje: ar atskleisti kitiems, kad jis arba ji yra homoseksualas? Dabar individas įžengia į visiškai kitokią tapatybės skleidimosi fazę. Pirmoji šio proceso dalis buvo susijusi daugiausia su vidiniais psichologiniais sunkumais, o antroji – su išorės jėgomis – visuomene ir kultūra. Kad tai suprastume, reikia gerai išsiaiškinti dar vieną reiškinį. Kitame skyriuje kalbėsime apie stigmą ir jos įveikimą.

Pastabos:

1. John Boswell. “Sexual and Ethical Categories in Pre-modern Europe” kn. Homoseksuality/Heterosexuality: Concepts of Sexual Orientation. Leid. David McWhirter, Stephanie Sanders ir June Reinsch. New York: Oxford University Press, 1990, p. 15.

2. Richard Isay. “Psychoanalytic Theory and the Therapy of Gay Men” kn. McWhirter, Sanders ir Reinsch. Homoseksuality/Heterosexuality, p. 283.

3. Alan Bell, Martin Weinberg ir Sue Hammersmith. Sexual Preference: Its Development in Men and Women. Bloomington: Indiana University Press, 1981.

4. Richard Troiden. “The Formation of Homosexual Indentities”. Journal of Homosexuality, 17, nr. 1-2, 1989, p. 43-73.

5. John Reid. The Best Little Boy in the World. New York: Ballantine, 1973.

6. Vivian C. Cass. Homosexual Identity Formation: A Theoretical Model”. Journal of Homosexuality 4, nr. 3, 1979, p. 219-235.

7. Ten pat, p. 233.

8. Troiden. “Formation of Homosexual Identities”, p. 54.

9. Gilbert Herdt. Children of Horizons: How Gay and Lesbian Teens Are Leading a New Way Out of the Closet. Boston, Beacon Press, 1993, p. 181.

10. Autoriaus užrašai.

11. Isay. “Psychoanalytic Theory, p. 295.

12. Cass. Homosexual Identity Formation”, p. 227.

13. Ten pat, p. 220.