Šiuo metu yra prisijungę 4 svečiai ir 0 narių Jūs esate neprisijungęs |
Naudotojas Slaptažodis Prisiminti mane šiame kompiuteryje
| registruotis | Lietuvos vėliava Angliška vėliava
Birželis - LGBT išdidumo mėnuo
Visuomeninė Lietuvos LGBT+ svetainė
Pranešk

Apklausa

Ar Jums patogesnė naujoji GayLine.LT svetainė?

Rezultatai | Kitos apklausos

Balsų: 319, komentarų: 3

Renginiai

PRIDE mėnuo 06/20 - 06/28

Lietuvoje panaikintas BK 122 07/02 - 07/02

Visi renginiai »

Reklama



Atsiuntė Oxious, šeštadienį, 2009.10.10 23:45. Perskaityta 20469 kartus

Ilgą paauglystės laikotarpį blokavau savo identitetą, mintis, apsimečiau kad nesuprantu kas esu ir ko noriu, bandydamas gyventi dešimtukais mokykloje ir universitete, vaikščiodamas į bažnyčią ir darydamas viską "ko nori Dievas". Tačiau kaip anksčiau ar vėliau visi suprantame kad gyvename ne dėl to, kad kiti matytų kaip reikia gyventi, bet dėl savęs - ieškodami kaip save realizuoti, su kuo norime gyventi, prie ko traukia mūsų širdis. Iš tiesų ko dabar labiausiai gailiuosi - kad nepradėjau gyventi anksčiau - neturėjau paaugliškų meilių ir pan. Gal todėl man valentino diena ir neprigijo.

Mano gyvenimo istorija - Spalio 11 d. Atsiskleidimo dienaMano gyvenimo istorija - Spalio 11 d. Atsiskleidimo diena

Pirmiem pasakiau pusbroliui ir jo draugei - su kuriais nuomavomės bendrą butą. Pasisakiau bijodamas kad neprims nesupras. Bet kadangi priėmė paprastai ir šiltai, tai mane paskatino pasisakyti ir savo kitiems artimiausiems draugams. Gal man pasisekė, o gal iš tikrųjų universitetinis jaunimas yra tolerantiškas net ir Lietuvoje. Deja, tėvams pasakyti nedrįsau dėl to kokie aršūs jie katalikai yra.

Kurį laiką, kol gyvenau nuomojamam ar savo bute, sugebėjau žaisti dvigubą liniją - esą esu vienas, užimtas mokslais darbais laiko draugei ieškot nėra:) Bet kai teko kraustytis pas savo meilę, su kuriuo gyvenu penkti metai, rasti žodžių kodėl kraustausi pas "vaikiną", kai turiu savo stogą - tapo sudėtinga. Todėl metus išlaikytą laišką įmečiau į pašto dėžutę - nenorėjau isterijos, x valandų monologo ir įtikinėjimų pasirinkti kitokį kelią.

Na, nesibaigė labai blogai - neatsisakė kaip sūnaus. Bet matau kad religija ir sovietinis mentalitetas nugalėjęs protus - kokius argumentus ar faktus pateiktum kad tai nėra pasirinkimo klausimas, kad tai nėra išgydomas ir kad nesiruošiu keistis - vis tiek jaučiu kad manęs nesupranta, nepriima tokio kaip aš. Visgi - kaip galiu norėti kad Lietuva būtų tolerantiška, jei bijočiau kovoti už toleranciją bent draugų, šeimos rate? Manau tik nuo jų pradėję galime tikėtis kad nebus balsuojama už tokius Gražulius, kokie dabar daro gėdą Lietuvai.

Sekantis žingsnis galėtų būti darbe - bet, kas kol kas nesinori rizikuoti savo duona, nesinori pakliūti į kokias intrigas apkalbas ir patyčias - gal viskas ir būtų gerai, bet užtenka paklausyti delfi straipsnių komentarų ar anekdotų ir supranti - tai sudėtingesnė tema nei rasizmas, kalba apie žydus ar kitos spalvos odos žmones...

Kadangi rašiau tėvams laišką n valandų, per metus laiko vis peržiūrėdamas - noriu kad ir jūs paskaitytumėt. Gal sau ką rasit - o gal kam bus pagalba patiems kalbant su tėvais ar rašant jiems savo žinutę.

"Labas mylimi mama ir tėti,

gal kiek paskutiniu metu ir būdavau labiau tylenis ir slapukas negu norėjau, tačiau labiausiai dėl to, kad stengiausi saugoti jūsų ramų miegą ir tvarkytis su savo gyvenimu ir rūpesčiais savarankiškai. Nuoširdžiai pagirdavote ir pasidžiaugdavote kartu su manimi mano džiaugsmu, dėl jau įgyvendintų sprendimų, kas iš tiesų labai smagu ir dėl ko esu jums dėkingas. Nors kartais tuos sprendimus man priimti ir įgyvendinti būdavo nelengva, bet visada jaučiau, kad priimti sprendimą pačiam ir pergyventi rūpesčius lengviau, kai tas rūpestis tik mano ir nereikia jo niekam užkrauti.

Jau kurį laiką nešiojuosi dar vieną paslaptį apie kurią su jumis nekalbėjau. Manau pats laikas būtų ją atskleisti, tik su papildomu prašymu – įvertinkite tai, kad patikiu jums ją asmeniškai, tad būčiau labai įskaudintas jeigu šią paslaptį kam nors dar atskleistumėte. Palikite man pačiam tą laisvę spręsti kuo galiu tiek pasitikėti, kad tai pasakyčiau. Ir ne tik dėl pasitikėjimo – bandau įvertinti visada kaip ta paslaptis paveiks tą žmogų, kuriam ją atskleisiu (kartais paslaptis turėti nėra taip sunku kaip atrodo). Manau skaitant šiuos žodžius jūsų širdys pradėjo greičiau plakti, nes paslaptys visada intriguoja, o jus pažinodamas žinau, kad vos per kelias sekundes galite prisigalvoti nežinia ko. Tad svarbiausia – nusiraminkite, viskas yra gerai ir niekas nepakliuvo į bėdą:) Ir nepulkite man skambinti, perskaitykite laišką iki galo.

Pirmiausia (ir svarbiausia), noriu kad žinotumėte kad aš esu laimingas ir džiaugiuosi gyvenimu, sveikata, darbais, draugais, kelionėmis, laisvalaikiu ir viskas yra taip gerai, kaip nesitikėjau kad gyvenimas susiklostys. Aš jau beveik keturis metus gyvenu kartu su savo meile, tvarkausi kartu laisvalaikį, buitį, didele dalimi ir finansus, tik kad niekam labai nesiskelbiau. Žino pusbrolis su pusesere ir mano geriausi draugai. Neseniai pasisakiau ir broliui. Tiesą pasakius tą žmogų puikiai pažįstate, juo pasitikite, esate girdėję ne kartą apie jį kalbant. Jis ne tik mano geriausias draugas, bet ir gyvenimo meilė – nemylėjau nei vieno taip stipriai kaip jo... Taip tėti, mama – man patinka ne merginos. Su vaikinais rimtai draugauju jau daugiau kaip penkerius metus, ir jokios aplinkybės nebūtų man uždengę akių nuo to koks esu. Ir man nesvarbu ką mano visuomenė, giminės ar kiti žmonės. Niekas man nesutrukdys būti laimingam, eiti savo gyvenimo keliu. Nesiruošiu bėgti nuo savęs, lyg galėčiau pabėgti į vienuolyną, kunigystę ar netikrą santuoką, kur kankintųsi tiek žmona, tiek aš. Žinau, kad dėl nežinojimo ir tamsumo dauguma žmonių pilni stereotipų, prisiklausę anekdotų ne tik apie blondines, bet ir žydus ar kitus, kurie vien dėl savo tautybės, rasės, orientacijos ar kitų požymių nėra blogi, nėra kalti dėl to kokie gimė ir kas yra iš tiesų. Svarbiausia, kad tokiais atvejais jie išliktų savimi, nepultų slėptis po kita pilietybe, dažytis plaukų, ar daryti kitų dalykų kad išvengtų nemalonių juokelių, užsidėtų kaukę. Tad ir man svarbu išlikti savimi, nepasiduoti manipuliavimui kas yra tikrosios vertybės, tradicijos ir kt. Juk vertybės ir tradicijos tai tik sutartiniai dalykai – kažkada buvo įprasta, kad tėvai išrenka vaikams kitas puses ir pan. Tačiau šiame amžiuje neįsivaizduojama kaip kitaip, kad tėvai paliktų vaikams laisvę mylėti. Mažiausiai ko noriu, kad dabar leistumėte save valdyti emocijoms, panikai. Todėl pasikliaukite protu, įjunkite empatiją. Įsivaizduokite kad esate mano vietoje. Arba – jog aš katalikas, o jūs musulmonai kurie tuoj užmušite savo vaiką arba pasmerksite pagal savo supratimą amžinoms kančioms. Kaip ir atvirkščiai, kadangi jūs katalikai, o vaikas negyvena pagal katalikų dogmas, tai visiems turi būti žlugęs gyvenimas? Manau tokį vaizdinį turite greitai keisti į kitokį – kad gyvename globaliame pasaulyje kuris kalba šimtais kalbų, tiki šimtus skirtingų dievų, gyvena milijonus skirtingų gyvenimų. Juk jei gimčiau negriukas, nepultumėte nekęsti manęs dėl kitokios odos spalvos negu tikėjotės kad gimsiu?

Keletas dalykų, su kuriais turėsite susitaikyti, o vėliau domėtis (jeigu norėsite mane geriau suprasti, o ne atstumti) – orientacija nėra pasirinkimo dalykas, nuo vaikystės ir paauglystės man merginos nepatiko, išskyrus kaip kad draugės-sesės. Visada jaučiau kad esu kitoks, tik labai ilgą laiką nesupratau kas aš esu (juodojo ančiuko istorija:). Bandžiau draugauti su merginomis kurioms jaučiau nors kokią simpatiją, tačiau nieko iš to neišeidavo. Galiausiai pergalėjęs savo paties išankstinius nusistatymus, kad taip nebūna, kad taip negalima, radau patį save, po to pradėjau domėtis ir supratau, kad nėra ko graužtis – tai ne liga. Be to atidžiau analizuodamas savo santykį į vaikinus supratau, kad fiziškai ir dvasiškai jie man artimi. Lygiai taip kaip heteroseksualūs vaikinas ir mergina vienas kitam. Ir čia nėra jokių skirtumų. Numanau, kad pasakytumėte jog tai tik aistra, tačiau klystumėte – tai dvasinis artumas, romantiški jausmai, rūpestis vienas kitu ir visa kita be jokios išimties.

Žinau, kad kurį laiką jums bus nelengva. Tėvai paprastai patiria šoką, kaltės iliuziją (esą galėjote kažką kitaip padaryti kad taip nebūtų), pyktį, jausmą kad kažką ką tik praradote. Jums kils daug klausimų – kodėl sūnus tik dabar pasakė (reiškia slėpė anksčiau), arba kodėl galėjo tylėti ir toliau, bet pasakė – ir kartais galbūt rodysis kad daug geriau būtų tai, kad viskas būtų po senovei kaip buvote pripratę. Tačiau siūlau pažiūrėti į tai iš kitos pusės – pagaliau atėjo tas laikas kai sūnus pagaliau ryžosi pasakyti kaip yra iš tiesų ir atvėrė galimybę vėl tapti visiems labiau šeima, labiau atviriems, daugiau vieniems kitais pasitikėti. Juk geriau sužinoti iš manęs tokią paslaptį negu iš kieno nors kito – juk visą gyvenimą nepasislėpsiu, anksčiau ar vėliau turėsite sužinoti, tyčia ar netyčia. Juk svarbiausia – aš esu tas pats žmogus kuris buvau prieš šį laišką, jo nerašęs ir jau parašęs. Galbūt jums tai būtų kertinis akmuo.

Labai norėčiau, kad per visus klausimus abejones ir kitus sunkius dalykus kuo greičiau prieitumėte prie susitaikymo, supratimo ir palaikymo. Numanau kad nors labiausiai norėtume rasti atsakymą bažnyčioje, ko gero tai būtų labiausiai neteisinga kryptis – katalikų bažnyčia smerkia ir atstumia tokius kaip aš. Todėl labai gali būti, kad patarimų gausite visokių – melstis, maldauti vaiko keistis, atsižadėti sūnaus kaip kokio nusikaltėlio. Tačiau visais tais atvejais tai nepanašu į susitaikymą. Šiuo aspektu, galbūt sugrioviau jums iliuziją, kad katalikų tikėjimas gali atsakyti į visus klausimus, kad jis tinka visiems žmonėms. Kita vertus, visas žinomas šio tikėjimo knygas parašė žmonės...

Įspėju, kad bet koks bandymas mane perkalbėti, įkalbinti pasikeisti, gydytis, kokie nors veiksmai prieš mano draugus ar dar kokios nors nesamonės būtų tik manęs skaudinimas ir pastūmėtų mus visus į galutinį nebendravimą ir vieni kitų blokavimą. Aš žinau kas esu, pats atsakiau sau į daugybę klausimų, ilgai dirbau su savimi kol priėmiau tokį koks iš tiesų esu, o ne kokį nori matyti kažkas. Noriu pasakyti kad visos tos pasakos, kad esą tai lyg kokia sekta, kur įtraukiami nekalti jaunuoliai ar pan. yra nesamonės. Niekas nėra kaltas, kad aš toks. Apskritai nėra kaltų, nes nėra ne tik ką kaltinti, bet tai tiesiog nepakeičiama. Man jau 28, ir esu sąmoningas, pabaigęs dvi aukštąsias, padaręs šiokią tokią karjerą.

Dėl tokių mitų kaip aids, galite būti visiškai ramūs. Daugiausia tokia liga užsikrečia turintys nesaugių lytinių santykių heteroseksualių žmonių, o ne homoseksualių. Be to ramybės dėlei esu daręsis testą, ir esu visiškai sveikas. Kad esu gejus, nereiskia jog propaguoju nesaugius santykius. Esu ištikimas savo draugui. Jis taip pat yra pasidaręs testą ir yra visiškai sveikas.

Aš žinau, kad rizikuoju pasakydamas šią paslaptį tuo, kad ne tik pamesite laikinai galvą dėl tokio rūpesčio, bet galbūt iškelsite savo tikėjimą aukščiau tėviškos meilės vaikui, toleranciją kitokiems nei jūs patys iškeisite į žūtbūtinį norą sūnų paversti heteroseksualiu, kataliku, besilaikančiu visų katalikiškų normų. Deja, tokios galimybės neturite. Viską ką darytumėte ta linkme, darytumėte veltui, tik kenkdami sau, savo sveikatai, nervams, sukeltumėte sau nesėkmės jausmą, kad nepavyksta pasiekti ko užsibrėžėte. Todėl nuoširdžiai siūlau iš karto eiti supratimo keliu, įsiklausyti į tai ar norite su sūnumi nuoširdžiai bendrauti, palaikyti tikrus ir nuoširdžius santykius, įsiklausyti į tai koks jūsų sūnus iš tikrųjų, ir kad tame nieko nėra blogo, kas būtų mums visiems į gera. Be abejo turite susitaikyme netgi keletą variantų – galime tartis kad tai tabu tema, apie kurią niekada nešnekame (man tai nebūtų sunku, kaip kad ir dabar nėra sunku); arba kad nešnekame apie kai kuriuos aspektus. Spręsti jums. Trumpai noriu reziumuoti, kad Lietuvoje man ir jums šiuo atveju nėra lengva, nes dauguma vaikų nutyli ir tėvams nieko nesako, psichologai neturi patirties tokiu klausimu arba iškelia religines žinias aukščiau už medicinines ir mokslo, ir gali padaryti žalos vaikams ar tėvams savo neišmanymu. Tačiau nustebtumėte jei sužinotumėte, kad tokių kaip aš pilna visur ir tai niekaip nesusiję su manieromis ar kitu keistu elgesiu. Vienas iš dešimties yra homoseksualus ar biseksualus. Kitaip tariant, kiekviename darbe, mokyklos klasėje, kiekvienoje profesijoje yra tokios orientacijos žmonių. Nesvarbu ar tai kirpėjai, padavėjai, laidų prodiuseriai, aktoriai, muzikantai, ar bankininkai, vadybininkai, statybininkai. Pažįstu daugiau kaip 200 tokių kaip aš, vieni iš jų mano draugai, kiti pažįstami, su trečiais net nebendrauju, tačiau gerbiu juos už tai kiek jie yra pasiekę savo darbe, nesvarbu kaip meninininkai, ar kaip kitos profesijos žmonės. Jeigu vertintume šeimos masteliu, tai kas ketvirtoje ar penktoje šeimoje yra vaikas kuris nėra tradicinės orientacijos, tačiau tyli vaikystėje, paauglystėje, o gal ir visą gyvenimą. Taip, yra nemažai teatro kuomet pasiėmus draugę už rankos einama į operą ar bendrą renginį kur reikia pasirodyti, o po spektaklio išsiskiriama ir važiuojama kas sau. Tačiau manau kad tą netoleranciją visuomenėje, aplinkoje galima bandyti keisti nuo artimiausių žmonių, kurie pažysta tave asmeniškai ir gerbia ar myli. Nei vienas iš draugų kuriuo pasitikėjau nesureagavo neigiamai. Netgi priešingai, santykiai pasidarė šiltesni, artimesni. Aišku, jaunimui lengviau – jie lankstesni, mažiau įsikandę „tiesas“, kad yra taip, o ne kitaip, mažiau įsitikinę kad turi gyvenimo patirties tokios, jog galėtų kitus teisti.

Gaila, kad prie visų mitų kūrimo ir neigiamo nuteikimo prisideda žiniasklaida, rašo tik neigiamus dalykus, išverčia daug dalykų į visiškas nesąmones, kaip kad prilygindami homoseksualumą pedofilijai, rodydami gėjų paradus tik visada sunkiai surastus kadrus su nuogais užpakaliais. Formuojama nuomonė, kad esą homoseksualai nori išskirtinių teisių, kai tos teisės yra tik noras turėti ne didesnes ir nemažesnes teises kaip ir kitų žmonių. Man tai primena laikus, kai teisę balsuoti turėjo tik vyrai, o į moterų žygius būdavo reaguojama lygiai taip pat – esą tegu žino savo vietą virtuvėje, ir nerėkia dėl išskirtinių teisių, kurios joms nepriklauso. Arba dar graudžiau – į vergovę, kuomet odos spalva nulemdavo gyvenimą – kas vergas, o kas šeimininkas...

Liūdna, kad kažkieno formuojama vienpusiška ir iškreipta nuomonė per žiniasklaidą taip tiesmukiškai priimama žmonių protų. Piktinamės Rusija ir jos žiniasklaida, bet lygiai tą patį darome Lietuvoje, tik kitais klausimais.

Pacituosiu vieną protingą moterį, politikę: „Lietuvos gyventojai kilniai teikia visokeriopą paramą Gruzijos piliečiams, kurių žmogaus teises pažeidė Rusijos agresija, tačiau jie abejingai stebi, kaip Lietuvoje iki šiol yra žeminamos moterys, vieniši tėvai ir jų vaikai, partnerystėje gyvenantys žmonės, iškreiptai, nemoksliškai, primityviai aiškinama homoseksualių, biseksualių, transseksualių žmonių prigimtis, niekinama senatvė ir pamirštami neįgalūs žmonės.“ Ir dar: „Lotynų kalbos žodis „tolerantia“ reiškia kantrybę, ištvermę, priešingos nuomonės, pažiūrų, tikėjimo, įsitikinimo gerbimą, pakantumą. Šiandien aiškindami minėtą žodį, pridurtumėm ir pakantumą kitokiam gyvenimo būdui, kitokiam žmogaus amžiui, fizinei, psichinei būklei, žmogaus priklausomybę kitokiam socialiniam sluoksniui, žodžiu, pagarbą gyvenimo įvairovei. Tačiau Lietuvoje tolerancijos sąvoka įgijo vieną dominuojančią prasmę – „pakęsti“. Sukandus dantis pakęsti kitaip mąstantį ir kitaip gyvenantį, kad neprasiveržtų šleikštulys. Tačiau jis liejasi pro neišprusėlių burnas internetinėse svetainėse, kai kurių politikų pasisakymuose.“

Nėra ko taip pergyventi – nieko nepalaidojote, niekas neatsigulė į ligoninę ir iš viso nėra jokios tragedijos, išskyrus paprastą dalyką – kad sugrioviau jums iliuziją, kad gerai mane pažįstate.

Geriausia, jei tai ką norite man pasakyti, parašytumėte į mano asmeninę e.pašto dėžutę Mielai išklausysiu, atsakysiu į klausimus. Tik nenoriu kalbėtis žodžiu, todėl kad tuomet leidžiama išsiveržti emocijoms per kraštus, pametama galva, nuo racionalaus kalbėjimo peršokama į įrodinėjimą, monologus, ginčijimąsi. Laiškai leis išklausyti vieni kitus iki galo.

Myliu,
Sūnus"



Praėjusiais metais GayLine lankytojai pirmą kartą pasidalino savo gyvenimo istorijomis: „Mano gyvenimo istorija“.

Šiemet GayLine vėl kviečia Jus papasakoti savo istoriją. Esame labai skirtingi ir kiekvienas mūsų atvejis – individualus. Atsiskleidėte artimiausiai draugei ar draugui ir pajutote, kad tarsi akmuo nuo krūtinės nukrito? Papasakokite, kas įkvėpė šiam žingsniui. Ilgai dvejojote, kol prisipažinote sau ir pasaulis tapo šviesesniu? O gal tėvai, sužinoję apie jūsų lytinę orientaciją, daugiau nebebendrauja? Nedrįstate niekam atsiskleisti? Pasidalinkite savo patirtimi, nuogąstavimais, rūpesčiais ir džiugesiu.


Atsiųskite savo istoriją elektroniniu paštu info@gayline.lt arba kaip tinklapio naujieną. GayLine užtikrina Jūsų konfidencialumą ir neviešins nei vardų, nei slapyvardžių. O Jūsų pasakojimą paskelbsime artimiausiu metu.

Spausdintuvas versija spausdinimui | Pasidalinti pasidalinti | Klaida pastebėjote klaidą?

Dalinkimės

Email E. paštu

Dalintis su Facebook Facebook

Dalintis su Twitter Twitter

Dalintis su Myspace MySpace

Dalintis su Frype.lt Frype.lt

Dalintis su Blake.lt Blake.lt

Pranešimas apie klaidą

Jūsų vardas:

Komentaras: