Apklausa
Ar Jums patogesnė naujoji GayLine.LT svetainė?
Balsų: 340, komentarų: 5
Reklama
„Mano trokštama dukrytė greit bus mano sūnumi“
Atsiuntė Oxious, trečiadienį, 2010.02.03 11:40. Perskaityta 25534 kartus
Supratusi, kad jos paauglė dukra žūtbūtinai nori tapti berniuku, Džekė Džons (Jacky Jones) tik pradėjo jos sielą ir sąžinę supurčiusią kelionę. Tai − jos šeimos jausmų kupina istorija.
Transseksualumas
52 metų namų šeimininkė Džekė iš Viltširo (Wiltshire) sako: „Buvimas mama yra sunkiausias darbas pasaulyje. Nėra vadovėlių, kaip išauginti vaikus, tačiau yra kelionės ritualai, kurių visi tikisi: pirmasis dantukas, pirmieji žingsniai…
Bet yra dalykų, kurių niekada negali tikėtis: kaip kad tavo mažoji mergaitė sakanti, kad nori tapti berniuku. Ne šiaip neklaužada, o berniuku. Tiesiogine šio žodžio prasme.
Pernai mano dukra Emily, tuomet jai buvo šešiolika, kaip tik tai ir padarė. Mes buvome išvykę pietų, kai ji atėjo pasikalbėti su manimi, paraudusiomis nuo ašarų akimis: „Aš noriu operacijos, kad tapčiau vyru“, − pasakė ji.
Visada didžiavausi, kad esu liberali mama, drąsinau savo vaikus būti atvirais su manimi, pasakoti viską. Bet tai? Tai buvo kažkas kita. Mums tai besvarstant, aš pradėjau verkti. Ar tikrai gali būti, kad mano kūdikis nori pakeisti lytį? Aš jaučiausi kvailai, kad nepastebėjau ir net neįsivaizdavau, kokia skirtinga ji jautėsi.
Emily niekuomet nebuvo įprasta mergaitė. Iš ankstesnės santuokos aš turėjau sūnų Kristoferį . Ir nors mylėjau savo berniuką, be galo norėjau mergaitės, kurią galėčiau mylėti. Mergaitės, kurią aprengčiau gražiais drabužėliais ir eitume kartu į parduotuvę. Mergaitės, kuri dalintųsi su manimi savo paslaptimis. Taigi, kai 1992 metų birželio 9-ąją mums su Ronu gimė Emily − buvau be galo laiminga.
Tačiau dar būdama dvejų metų, ji jau pasipriešino mano supratimui, kokia turi būti mergaitė. Lėlės buvo išmestos, o suknelės pakeistos džinsais ir marškinėliais. Emily augant, aš visada atvirai kalbėjausi su ja apie lytinį brendimą. Tai − sunkus laikotarpis visiems paaugliams, bet Emily reakcija buvo kraštutinė. Kai sukakus 11 metų jai prasidėjo mėnesinės, Emily buvo pikta. „Nekenčiu jų“, − ji išspjovė.
Kai Emily kūnas pradėjo keistis, aš ją drąsinau priimti savo naująją išvaizdą. Kelionė į parduotuvę pirkti pirmosios liemenėlės − tai gyvenimo gairė, kurią sukuria mamos ir dukros… Tačiau, kai pardavėja matuokliu apjuosė krūtinę, Emily akys paplūdo ašaromis.
Matydama ją nusiminusią, aš pagriebiau pirmąją po ranka pakliuvusią mokomąją liemenėlę, sumokėjusios paskubomis išėjome iš parduotuvės. „Man nederėjo jos versti eiti į parduotuvę“, − atsidusau Ronui, kai Emily pasislėpė kambaryje. Maniau, kad ją pribloškiau. Juk brendimas vis dėlto gąsdina.
Po to laukiau, kol ji susipažins su berniukais. Būdama keturiolikos, Emily man pasakė: „Man patinka ir berniukai, ir mergaitės“. Nustebau. Turbūt jokie tėvai nesitiki, kad jų paauglė dukra tai pasakys. Tačiau aš pati užaugau šalia homoseksualių žmonių ir supratau, ką ji turėjo omenyje. Ji vis tiek buvo mano Emily.
Kai ji pasakojo man apie mergaitę, kurią įsižiūrėjo – aš nustebau: tai buvo taip natūralu girdėti iš Emily. Man patiko, kad ji gali būti tokia atvira. Klausydamasi Emily, aš mąsčiau apie jos padaužišką prigimtį, jos neapykantą tapsmui moterimi, jos biseksualumą. Klausiau savęs, ar visa tai nebus susiję? Ar buvo kažkas, kuo jai lemta būti?
Žinojau, kad draugės vyras tapo moterimi po daugelio nelaimingų vyriško gyvenimo metų. Transseksualumo mintis man nebuvo kažkas nauja. Kas, jei Emily taip pat nori būti kitos lyties? Tačiau, jei Emily tai buvo būtina, jai reikėjo tai suprasti pačiai.
Nuo tada Emily, kurią pažinojome, pradingo. Mes manėme, kad tai − paaugliškas nerimo jausmas, tačiau bėgant savaitėms, Emily vis labiau grimzdo į depresiją. Mes nuolat ginčijomės, mums su Ronu teko susitikti su Emily mokytojais, kadangi ji pradėjo dažnai praleidinėti pamokas.
Tuomet Ronas pastebėjo ant Emily rankų randus. „Taip, aš pjausčiausi“, − prisipažino ji.
Mane ištiko šokas. Iškart supratau, kad jai reikia pagalbos ir susitariau dėl konsultacijos su mūsų šeimos gydytoju. Emily primygtinai norėjo eiti viena. Gydytojas nukreipė ją pas konsultantą, su kuriuo ji susitikdavo kiekvieną savaitę. Reikalai pradėjo taisytis.
Emily po truputį pradėjo bendrauti, ji tapo atviresnė dėl savo jausmų.
„Aš noriu aprišti savo krūtis“, − prisipažino vieną dieną, paaiškinusi, kad jos biustas sukelia nepatogumų. Tad ji veikiau jį išlygins, aprišdama raiščiais po drabužiais.
Prisiminusi nemalonų nutikimą perkant liemenėlę, aš neprieštaravau. Ji atrodė laimingesnė – taip save nuraminau.
Turbūt po metų, mums su Kristoferiu grįžus po pietų, Emily atskleidė savo didžiausią paslaptį.
Nors ir drebėdama, Emily ryžtingai man pasakė, kad nori būti vyru. Ir nors ši mintis man buvo kadaise šmėkštelėjusi, pripažįstu, aš suglumau. Emily bijodavo netgi stomatologo, ką ir kalbėti apie tokią sudėtingą operaciją. Norėjau padaryti bet ką, kad galėčiau ją mylėti, jai padėti. Tačiau aš tiesiog nežinojau kaip.
Po keleto dienų mes kartu nuvykome pas šeimos gydytoją, kuris pasakė, kad Emily gali turėti lyties disforiją – būseną, kai asmuo jaučiasi įkalintas priešingos lyties kūne. Jis nukreipė ją lyties konsultacijoms, vertinimui bei paramai.
Kai jai bus 18, o jos konsultantas manys, kad Emily pasiryžusi gyventi kaip vyras, iki lyties keitimo operacijos ji turės dar bent metus gyventi kaip vyras. Po to ji gaus finansinę paramą gydymui, jai bus skirti vyriški hormonai. Operacijos metu bus pašalintos krūtys ir gimda. Jai net galės suformuoti penį.
Žinoma, aš jaudinuosi dėl šių drastiškų procedūrų. Tačiau, jei to reikia, kad Emily būtų laiminga, aš ją palaikau.
Dabar sunkiausia stebėti Emily sumaištį. Ronas ir aš sutarėme ją dabar vadinti Teo − vardu, kurį ji pasirinko savo naujajam „aš“. Tačiau kartais man išsprūsta vardas Emily. Šiek tiek užtruks, kol priprasime.
Bet, ar ji bus vardu Teo, ar dėvės džinsus vietoje suknelės, aš visada ją mylėsiu; ji visada bus mano kūdikis“.
„Operacija yra geriau, nei amžinai taip jaustis“
Emily, 17, sako: „Buvau ketverių, kai supratau, kad esu kitoks nei kiti vaikai. Visi mano draugai turėjo mane vadinti Charlie, nes taip geriau jaučiausi.
Visi tiesiog galvojo, kad esu padauža. Tačiau aš pajutau siaubą, kai brendimo metu mano kūnas pradėjo keistis. Mėnesinės primindavo man, kad tampu moterimi, ir aš jų nekenčiau.
Manau, kad tuomet prasidėjo mano kasdieninė kova su savimi. Galiu nuoširdžiai pasakyti, kad aš nekenčiau bet kurios savo, kaip moters, kūno dalies – kiekviena savo odos ląstele. Jaučiausi kaip lėlė, kurią surinko ir pastatė vitrinoje.
14-os pajutau jausmus tiek mergaitėms, tiek berniukams, net turėjau keletą merginų. Tai, paprasčiausiai, atrodė teisinga. Tačiau 15-os jau žinojau, kad teks patirti daugiau pokyčių, nei suvokti savo seksualuma.
Mačiau filmą apie transseksualą „Vaikinai neverkia“. Hilary Swank veikėjas apvyniojo savo papukus juostomis, kad atrodytų vyriškesniu.
Aš eksperimentavau su juostomis ir man atrodė, kad aš pagaliau žiūriu į savo tikrąjį „aš“. Žinojau, kad draugės tėtis pakeitė lytį, ir aš visiškai supratau, kodėl jis tai turėjo padaryti.
Po mėnesius trukusios kovos su savo mintimis, aš pagaliau pripažinau sau, kad viduje aš buvau berniukas. Ir staiga viskas įgavo prasmę.
Tačiau mintis, kad turiu pasakyti tėvams, man kėlė siaubą. Žinojau, kad mama labiau už viską norėjo mergaitės, ir baiminausi, kad nepatenkinsiu jos lūkesčių. Tačiau nebegalėjau to slėpti.
Galiausiai aš buvau taip nusiminęs, jog maniau, kad pratrūksiu –turėjau išsilieti.
Nors ir šokiruota, mama buvo nuostabi. Ji niekada neabejojo manimi ir nemanė, kad tai tik pereinamasis laikotarpis.
Kol aš laukiau susitikimo su lyties konsultantu, bandžiau dalį gyvenimo gyventi kaip berniukas. Mama, tėtis ir geriausi draugai mane šaukė vyrišku vardu Teo, kurį aš išsirinkau, nes jis man tiko.
Mano mokytojai tai žino, ir jautresni mane vadina Em, bet aš vis tiek susiduriu su kasdieninėmis problemomis: pavyzdžiui, kai mus poruoja „berniukas-mergaitė“ su vaikinais iš vietinės mokyklos, atėjusiais į pamokas. Ar kai ryte sako: „Sveikos, merginos“. Man skaudu, kai žmonės mane nuolat vadina „ji“, nors aš viduje žinau, kad turiu būti „jis“.
Aš žinau, kad esu pastebimas – esu toks akivaizdžiai skirtingas – bet niekada nebuvau užgauliojamas. Turiu artimų draugų grupę ir jie visi mane remia. Tačiau žiūriu į ateitį, kai mokysiuos universitete ir vėl viskas bus nauja. Norėčiau tęsti karjerą lyties tapatumo srityje. Noriu padėti tokiems žmonėms kaip aš.
Mintis apie operaciją mane gąsdina, tačiau noriu jaustis „teisingai“. O dar labiau gąsdina tai, kad taip jausiuos visą gyvenimą.
Tikiuosi, kad išsigelbėsiu iš Emily kūno ir tapsiu pilnaverčiu Teo. Jis – tas, kuo aš noriu būti“.
„Aš pakeičiau jos vardą į Teo savo telefone“
Ronas, 50 m., sveikatos ir saugos vadovas bendrovėje „South West Trains“, pasakoja: „Aš tikiuosi, kad esu atvirų pažiūrų, bet kai tavo maža dukrelė sako, kad nori būti berniuku, yra be galo sunku.. Turiu pripažinti, kad dalelytė manęs tikėjosi, jog tai − tik pereinamasis laikotarpis. Tačiau Teo atvejis – ne toks.
Kartais mane užklumpa emocijos. Aš einu į darbą ir pajuntu, kad dėl to esu nusiminęs. Bet, manau, labiausiai širdį skauda, kad Teo yra nelaimingas būdamas tos lyties, kurios yra dabar. Aš tiesiog jaučiuosi bejėgis, nes negaliu išties suprasti ar padėti.
Labai stengiuosi vadinti ją Teo, bet vardai Em ar Emdžei išsprūsta natūraliai. Neseniai pakeičiau Emily vardą į Teo telefone, atrodo keista, kai man paskambina.
Tačiau galiausiai Teo nepasikeitė, aš nepraradau dukters, nes Teo yra tas pats žmogus. Viduje niekas nepasikeitė“.
Paruošta pagal: News of The World
Komentarai (20)
pastebėjote klaidą?gayline.lt © Forter group 1995-2011 | atsegtukas