Apklausa
Ar Jums patogesnė naujoji GayLine.LT svetainė?
Balsų: 337, komentarų: 5
Autorius Vytautas Valentinavičius, antradienį, 2010.08.31 01:03. Perskaityta 24880 kartų
Dr. Margarita Jankauskaitė, Lygių galimybių plėtros centro projektų vadovė, kalbėdama studentams apie socialinę aplinką aukštojoje mokykloje, siekė atskleisti diskriminacijos ištakas ir normatyvumo įtaką socialinei aplinkai. Jau devynioliktus metus švenčianti Lietuvos studentų sąjunga pakvietė aukštųjų mokyklų studentus pažvelgti į aukštojo mokslo kokybę kitaip: apimant ir aukštosios mokyklos socialinę aplinką.
M. Jankauskaitė /Vytauto Valentinavičiaus nuotr.
Kas paskatino Jus nuo lyčių lygybės klausimų pasukti link daugialypės diskriminacijos temų?
Susidomėjimą daugialypės diskriminacijos, žmogaus teisių temomis aš vertinčiau kaip profesinio augimo rezultatą. Žiūrint retrospektyviai į profesinį augimą, akivaizdu, kad jis vyko panašiai kaip akademinėje literatūroje vertinama tam tikrų paradigmų kaita: pirmiausiai atsiranda paradigmos, kuriose dominuoja vienetinis požiūris į diskriminaciją (angl. unitary approach), kai buvo imamos atskiros diskriminuojamos grupės (pvz.: moterų, neįgaliųjų ir pan.) imant grupę kaip homogenišką vienetą ir šiuo pagrindu plėtojant teorijas, apmąstant ir formuojant politikas. Ilgainiui buvo pastebėta, kad tai ribotos perspektyvos, kad toks požiūris neįvertina to, kad įvairios grupės nėra vienalytės. Tokiu būdu susiformavo suvokimas, kad kalbant apie diskriminaciją ir formuojant politikas, būtina kreipti dėmesį ir į kitas atskirties grupes, tad Europos Sąjungoje plačiai pradėta kalbėti apie daugialypę diskriminaciją. Tačiau aš esu naujo - sąveikinio požiūrio (angl. intersectional approach) šalinikė, kuris kalba apie tai, kad egzistuoja įvairūs tapatybės aspektai, kurie daro labai didelę įtaką žmogui.
Yra teigiančių, kad diskriminacijos pagrindas – galios jėgų pasiskirstymo disproporcija, ką jūs manote apie tai?
Sutinku, kadangi tai (diskriminacija – aut. past. ) yra galios santykių išraiška. Pasireiškiantys galios santykiai gali būti susiję ir su ištekliais, ir su simboline galia, ir su galimybe dalyvauti priimant sprendimus ir tokiu būdu reprezentuoti savo grupę socialinėje erdvėje. Iš esmės diskriminacija yra susijusi su galimybe būti pilnaverčiu piliečiu, nes pilietiškumą turime suvokti kaip teises ir pareigas, kuriomis tam tikra grupė ar grupės dėl vienokių ar kitokių priežasčių negali pasinaudoti. Pavyzdžiui, moterys kaip socialinė trupė turi kur kas daugiau investuoti laiko, fizinio potencialo neapmokamu reprodukciniu darbu (auginti vaikus, prižiūrėti senyvo amžiaus giminaičius ir pan.), dėl šių priežasčių jos negali lygiaverčiai dalyvauti darbo rinkoje lyginant su kita grupe - vyrais. Taigi mes matome dvigubus standartus – viena vertus joms užkraunama didelė atsakomybė, kita vertus jos yra baudžiamos, nes gauna mažesnes socialines garantijas. Mes susiduriame su tuo faktu, kad moterys rizikuoja du kartus labiau gyventi žemiau skurdo ribos nei vyrai. Kitas pavyzdys - tai homoseksualūs asmenys, kurie dirba, moka mokesčius, bet jie neturi tokių socialinių garantijų, kurias turi heteroseksualai.
Jūsų nuomone, kodėl visuomenė yra linkusi neintegruoti tam tikrų socialinių grupių nesuteikti joms socialinių teisių?
Aš manau, kad tai yra dominuojančios ideologijos pasekmė. Ideologija visada formuluojama iš dominuojančios ideologijos pozicijų, nes tai yra norma. Norma yra tai kas yra nematoma, kas „savaime suprantama“, kai visuomenė net nesusimąsto, kad kas nors gali būti kitaip. Kokia tapatybė slypi, kai kalbama visos tautos vardu? Tautos vardu kalbama ir ideologija sukuriama iš normatyvinio subjekto pozicijų: heteroseksualaus, baltaodžio vyro pozicijų, kuris atstovauja aukštesnes klases ir kai tai pateikiama kaip norma ir net neabejojama šia ideologija. Todėl didžiajai daliai visuomenės atrodo, kad kitos, integruojamos grupės, gali suardyti nusistovėjusią tvarką, sugriauti tautą.
Šių metų gegužės mėnesį vyko „Baltic Pride“, kurio metu buvo eisena „Už lygybę“, LGBT filmų festivalis, žmogaus teisių konferencija. Šis renginys buvo vertinamas nevienareikšmiškai, tačiau didžiausią dėmesį sulaukė eisena. Kas paskatino Jus dalyvauti eisenoje? Jūsų manymu, kodėl eisena sulaukė didžiausio visuomenės dėmesio?
Viena vertus eisena sulaukė didelio dėmesio, kadangi tai buvo viešas renginys. Ilgą laiką buvo kalbama, kad homoseksualūs asmenys privačioje erdvėje gali daryti tai ką nori, reikalaujama, kad jie nesirodytų viešoje erdvėje. Iš esmės mes žinome, kad viešumas siejamas su politinės pozicijos deklaravimu, kai tuo trapu privati erdvė yra depolitizuota. Reikalavimas būti privačioje erdvėje tai tarsi stengimasis eliminuoti homoseksualų grupę iš politinio diskurso. Antra vertus ji sulaukė didelio dėmesio, kadangi oponuojančios grupės labai prisidėjo prie šio renginio išviešinimo. Norint, kad renginys neįvyktų reikia tiesiog jį pamiršti, apie jį nekalbėti. Jeigu apie reiškinį nekalbama viešoje erdvėje, tai tarsi reiškinys viešoje erdvėje nevyksta. Dirbdama žmogaus teisių srityje suvokiu, kad žmogus, kuris netiki tuo ką daro, negali dirbti šioje srityje. Dalyvauti šioje eisenoje nebuvo paprasta, kadangi išankstiniai bauginimai žiniasklaidoje turėjo didelę reikšmę daugelio apsisprendimui, tačiau aš dalyvavau, kadangi tai susiję su mano įsitikinimais. Nepamenu, kas yra pasakęs: „Drąsus žmogus ne tas kuris nieko nebijo, bet tas, kuris daro net tada kai bijo“.
Jūsų dalyvavimas buvo svarbus ne tik LGBT bendruomenės nariams, tačiau ir organizatoriams, kurie juto Jūsų ir Lygių galimybių plėtros centro paramą. Iš savo patirties žinau, kad žmogus dirbdamas su LGBT tematika dažnai yra tapatinamas su šia grupe, nors nebūtinai jis tapatina save su ja, todėl neretai žmonės bijo kalbėti apie LGBT teises, nes bijo būti priskirti šiai grupei. Ar Jūsų nebaugino toks visuomenės požiūris?
Kai pradėjau dirbti su šiomis temomis tikrai negalvojau apie tai. Kai pradėjau viešai kalbėti feministinėmis temomis ir kovoti už moterų teises, jau tada susidūriau su klišėmis ir etiketėmis, kurias man kabindavo kaip feministei. Teko susidurti su tokiomis etiketėmis kaip lesbietė ar nekenčianti vyrų moteris. Šios etiketės buvo kabinamos anksčiau, nei aš prabilau LGBT tematika, kai aš dėsčiau Vilniaus universiteto Lyčių studijų centre „Įvadą į seksualumą“ ir nuo tada įgijau imunitetą.
Ir pabaigai... Gayline.lt - tai puslapis orientuotas į LGBT bendruomenę, tai erdvė suburianti tą nematomą žmogų, kuris iš tiesų retai drįsta pasisakyti apie savo orientaciją artimiesiems ir draugams, labai dažnai tai būna vienintelė erdvė bendrauti su savo bendruomenės nariais, rasti aktualios bendruomenei informacijos. Ką jūs norėtumėte pasakyti tai bendruomenei, kuri yra įsibaiminusi ir vis dar pogrindyje?
Viena vertus aš jaučiuosi, kad neturiu teisės sakyti žmonėms, kaip jiems reikėtų pasielgti. Aš negaliu pasakyti jiems, kad jie išdrįstų atsiskleisti, nes aš suvokiu, kad kiekvieno situacija yra labai individuali ir suvokiu, kad tai nėra labai paprasta.. Kiekvienas turi įvertinti, kad kiekviena situacija turi savo kainą ir atsiskleidimas turi savo kainą, ir gyvenimas pogrindyje taip pat turi savo kainą ir ta kaina yra pamatuota ne vienu tyrimu: kaip tai veikia sveikatai, kaip tai veikia santykių kokybei ir pan. Aš suprantu, kad gyventi užsislaptinus jau žmonės turi patirties, ką tai reiškia gyventi atsiskleidus niekas nežino, kol jis neatsiskleidė, ir nežino, kuo tai gresia, ir todėl vienareikšmiškai negaliu padrąsinti: „eikite ir gyvenkite, būkite drąsesni“. Vienas dalykas - tavo priklausomybė tam tikrai grupei, kol neatsiranda tam tikrų prielaidų išsiviešinti, todėl tik pavieniai asmenys gali tai padaryti, antra vertus joks pokytis nevyksta be asmeninio dalyvavimo, be asmeninės rizikos prisiėmimo.
Man taip atrodo, kad esame toje istorinėje situacijoje: jau įvyko „Baltic Pride“, jau įvyko tam tikri pasikeitimai viešoje erdvėje ir, man atrodo, jeigu būtų žengtas dar venas žingsnis privačioje sferoje ir jeigu tų žmonių atsirastų daugiau, kurie nebijo atsiskleisti savo artimiausiai aplinkai, nors aš suprantu, kad baisiausia kiekvienam prarasti artimiausių žmonių palaikymą. Nėra paslaptis, kad kiekybė perauga į kokybę - ta prasme, jeigu atsirastų tokių daugiau, kurie išdrįstų atsiskleisti, gyventi savo gyvenimus nesislapstant, tai kiekybė peraugtų į kokybę, tada visuomenė pradėtų galvoti kitaip.
Homofobija labai sudėtinga problema, viena vertus LGBT asmenys gali išvažiuoti ir gyventi pvz.: Barselonoje, ten būti laimingi, tačiau vis gi jiems nėra sąlygų sugrįžti į Lietuvą aplankyti šeimos narius ir pan., o jeigu grįžta, tai šeimoje apie jų asmeninį gyvenimą nutylima, tvyro įtampa ir pan. Tad ši problema labai gili ir paliečia platesnę žmonių dalį. Mes matome, kad homofobija paliečia ir tarsi antrinį ratą, kuris vienaip ar kitaip susijęs su homoseksualiais asmenimis, bet dažniausiai tai yra tėvai, kurie bijo savo brolių, seserų, savo tėvų, kaimynų ar bendradarbių reakcijos, nes tai kažkaip juos paveiks. Manau mes jau pribrendome situacijai, kai LGBT artimų žmonių bendruomenių telkimasis: tėvų, giminių ir pan. – kuriant, galbūt, savitarpio pagalbos grupes, kurios galėtų pasakyti, kad ši problema paveikia kur kas didesnį ratą žmonių nei vien tik homoseksualius asmenis, tampa ypatingai svarbus.
Aš tik norėčiau dar kartą prisiminti mano jau pasakytus žodžius: „Drąsus žmogus ne tas, kuris nieko nebijo, bet tas, kuris daro net tada, kai bijo“. Mes jau matome, kad kai kurie žmonės prisiėmė tam tikrą iššūkį: ir Ruslanas tą padarė, tai nėra be kainos... ir močiutė nukentėjo, Rokas Žilinskas galų gale susikaupė ir tai padarė, LGL lyderiai Vladimiras Simono ir Eduardas Platovas tai padarė, tu, Vytautai, esi tai padaręs, Arnas Zdanevičius tai padarė - jam tai kainavo karjerą. Kuo daugiau tokių žmonių bus, tuo saugiau bus LGBT bendruomenei, todėl labai gerbdama kiekvieno žmogaus apsisprendimą galiu tik pasakyti, kad demokratija nėra paveldima, niekas demokratijos neatneš ant lėkštutės ar ant padėklo, kiekviena karta savo demokratiją, savo žmogaus teises turi išsikovoti pati.
Šioje žmogaus teisių kovoje viskas priklauso nuo mūsų, kiekvienas turi suvokti, kad darbas žmogaus teisių srityje yra tarsi nuolatinis irklavimas prieš srovę, dažnai nesitikint, kad toli bus nuirkluota, tačiau privalu irkluoti, nes, jeigu nebus irkluojama, srovė, regresas žmogų iš karto nuneš dešimtmečiu atgal. Tačiau jeigu žmogus vienas irkluoja, tai yra viena situacija, kai irkluoja didelis žmonių būrys -kita, nes tik tada atsiranda galimybė ne tik išlaikyti „status quo“, bet ir pajudėti į priekį.
Margarita, esu Jums labai dėkingas už interviu, ir mano idėjos „Interviu su žinomu žmogumi“ palaikymą. Esu dėkingas už skirtą laiką LGBT bendruomenei.
Specialiai Gayline.lt parengė
Vytautas Valentinavičius
Vytauto Valentinavičiaus nuotr.
Daugiau iš ciklo "Interviu su žinomu žmogumi": Vilma Levickaitė: "LGBT filmų festivalis galėtų tapti tradiciniu festivaliu"
Komentarai
Norėdamasi komentuoti, turite būti užsiregistravęs ir prisijungęs
2010-08-31 16:26:30
Teko dalyvaut diskusijoj su ŽTSI, kur pasisakė Margarita. Šaunuolė ir pagarbos vertas žmogus :)