Apklausa
Ar Jums patogesnė naujoji GayLine.LT svetainė?
Balsų: 372, komentarų: 5
Reklama
Lietuva Europoje: 2010 metų situacijos lygių teisių užtikrinimo srityje apžvalga
Autorius Aivaras Žilvinskas, trečiadienį, 2010.12.01 12:00. Perskaityta 18896 kartus
2010 metai žymi bent porą aktualių žmogaus teisių sričiai sukakčių – tai Nepriklausomybės atkūrimo dvidešimtmetis ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos šešiasdešimtmetis. Europos Sąjungoje taip pat įvyko reikšmingų pokyčių - turint omeny, kad Lisabonos sutartis įsigaliojo 2009 m. gruodžio 1 d., tai šie metai kartu buvo pirmieji pilni metai, kai ES pagrindinių teisių chartija galiojo kaip oficialus pirminės ES teisės šaltinis.
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija / EŽTT archyvo nuotrauka.
Nepriklausomybės atkūrimo nuosekli tąsa – priimta naujoviška 1992 m. spalio 25 d. Konstitucija, įtvirtinusi Lietuvos pasiryžimą eiti demokratijos ir pagarbos žmogaus teisėms keliu.
1993 m. gegužės 14 d. Lietuvos Respublika tapo Europos Tarybos nare, ir tą pačią dieną pasirašė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau – Konvencija). Iškart verta pastebėti, kad daug kas painioja tarptautinę organizaciją, kuri vadinasi Europos Taryba (Council of Europe) su Europos Sąjunga, dažniausiai su vienu iš ES organų, t.y. ES Taryba (European Council). Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, brendo mintis kurti regioninę politinę organizaciją, V. Čerčilis (W. Churchill) dar 1946 m. Ciūriche kalbėjo apie siekį sukurti kažką panašaus į Jungtines Europos Valstijas. Taigi 1949 m. gegužės 5 d. Londone dešimties Europos valstybių užsienio reikalų ministrai pasirašė Europos Tarybos Statutą, o gegužės 5-oji pradėta minėti kaip Europos diena. Europos Tarybą šiuo metu sudaro 47 valstybės, t. y. ji apima visą geografinį Europos žemėlapį, išskyrus Baltarusiją, Kazachstaną ir Vatikaną. Neabejotinai didžiausias Europos Tarybos pasiekimas yra Europos žmogaus teisių konvencijos priėmimas ir Europos žmogaus teisių teismo įkūrimas.
Palyginimui paminėsiu, kad Europos Sąjunga, kurios vienas iš politinių organų yra ES Taryba, yra visiškai skirtinga organizacija, kurios ištakos yra Europos anglies ir plieno bendrija (1952 m.), Europos ekonominė bendrija (1957 m.) ir Europos atominės energijos bendrija (1957 m.) Nuo 1992 m. Mastrichto sutarties Europos Bendrijos tapo žinomos kaip vieningas politinis ir ekonominis darinys - Europos Sąjunga. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, įsikūręs Liuksemburge, nagrinėja ginčus tarp ES institucijų, ES valstybių narių, ir jo nereikėtų painioti su Europos Tarybos įkurtu Europos žmogaus teisių teismu, kuris yra Strasbūre.
Taigi Lietuvai pasirašius Konvenciją, ją dar reikėjo ratifikuoti, kad ji taptų Lietuvos teisės sistemos sudedamąja dalimi, kaip numato Konstitucija. Prieš ratifikuojant Konvenciją, buvo kreiptasi į Konstitucinį Teismą, ir šis 1995 m. sausio 24 d. pateikė išvadą, kad Konvencijos atskiros nuostatos neprieštarauja Konstitucijai, dėl to Lietuvos Respublikos Seimas 1995 m. balandžio 27 d. įstatymu ratifikavo Konvenciją ir jos 4-ąjį, 7-ąjį ir 11-ąjį protokolus. Gali kilti klausimas – kodėl tik tris protokolus? Dėl to, kad Konvencijos tekstas taip pat keitėsi nuo jo priėmimo dienos. Kai kurie protokolai įtvirtino konkrečias žmogaus teises, tačiau dauguma jų keitė pagal Konvenciją įsteigtų žmogaus teisių priežiūros organų darbo mechanizmus. Konvencijos 11-asis protokolas įsigaliojo tik 1998 m. lapkričio 1 d., ir jis pakeitė ankstesnius “procedūrinius” protokolus Nr. 2, 3, 5, 8, 9 ir 10. Įsigaliojus 11-ajam protokolui Europos žmogaus teisių teismas tapo nuolatine institucija, o Europos žmogaus teisių komisija buvo panaikinta. Tai buvo viena didžiausių reformų, kuri lėmė, kad Europos žmogaus teisių teismas, įsikūręs Strasbūre, šiuo metu yra toks, koks daugeliui yra žinomas. Tačiau Europos žmogaus teisių teismo darbas nuolat buvo tobulinamas, didelės permainos įvyko ir šiemet. Visų pirma tai susiję su milžinišku teismo darbo krūviu. Europos Taryba nėra turtinga organizacija ir negali išlaikyti didelio personalo (2010 m. teismo biudžetas sudarė apie 58,5 mln. EUR, kurie skiriami teisėjų ir teismo personalo atlyginimams, veiklos išlaidoms, tokioms kaip darbo kelionės, vertimo paslaugos ir kt.) Šiuo metu Europos žmogaus teisių teismą sudaro 47 teisėjai iš skirtingų Europos valstybių, jiems padeda administracinis aparatas. Teisme nagrinėjimo vis dar laukia apie 140 tūkstančių neišspręstų bylų – šis skaičius rodo teismo populiarumą, Europos žmonių pasitikėjimą šia institucija, tačiau kartu yra akivaizdu, kad susidoroti su tokiu darbo krūviu tampa beveik neįmanoma. Dėl to reformos vykdomos ir toliau.
Tik 2010 m. birželio 1 d. įsigaliojo vėliausias, 14-asis protokolas, kuris strigo dėl Rusijos Federacijos nenoro jo ratifikuoti. Šis protokolas nekeitė žmogaus teisių turinio ir apsaugos apimties, tačiau iš esmės pertvarkė Europos žmogaus teisių teismo darbą, nors ir neišsprendė visų problemų.
Paminėtina, kad Lietuva yra ratifikavusi taip pat ir 13-ąjį Konvencijos protokolą, kuris visiškai panaikino mirties bausmės taikymą Europoje.
Tačiau Lietuva nusprendė neprisijungti prie Konvencijos 12-ojo protokolo, kuris įsigaliojo 2005 m. Šiuo protokolu siekiama įtvirtinti bendrąjį lygybės ir nediskriminavimo principą, atsižvelgiant į Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 1 straipsnį, kuris skelbia, kad visi žmonės gimsta laisvi ir kad jų orumas ir teisės yra prigimtiniai. Reikėtų paaiškinti, kas yra diskriminacija apskritai. Pagal Europos žmogaus teisių teismo praktiką, nevienodas elgesys gali būti nelaikomas diskriminacija, jeigu jis yra objektyviai pateisinamas, tikslingas, pagrįstas. Kai kuriais atvejais nevienodas elgesys yra netgi būtinas. Pvz., nėščiai moteriai objektyviai reikia papildomos apsaugos, kuri nebūtina kitiems asmenims, o papildomų garantijų nesuteikimas nėščioms moterims pažeistų jų teises ir interesus. Taigi diskriminacija yra nepateisinamai skirtingas elgesys su vienodais žmonėmis vienodoje situacijoje dėl kokių nors priežasčių, kurį reikėtų skirti nuo pagrįsto diferencijavimo, kai su žmonėmis elgiamasis nevienodai del objektyviai skirtingų aplinkybių. Konvencijos 12-ojo protokolo 1 straipsnis (straipsnio 1 dalis) numato, kad asmuo negali būti diskriminuojamas dėl jokio pagrindo naudodamasis teisėmis, numatytomis teisės aktuose. 1 str. 2 dalis numato apsaugą nuo diskriminacijos santykiuose su valdžios institucijomis.
Čia būtina paaiškinti vieną svarbų dalyką. Dažnam gali kilti klausimas – juk Konvencijos 14 straipsnis ir taip draudžia diskriminaciją, kam reikalingas tas 12-asis protokolas? Esmė ta, kad Konvencijos 14 straipsnis kalba tik apie Konvencijos pripažintas teises, t.y. Konvencijos 2-13 straipsniuose numatytas teises. Negalima paduoti skundo Europos žmogaus teisių teismui vien tik pagal Konvencijos 14 straipsnį, būtina nurodyti dar bent vieną iš Konvencijos pripažįstamų teisių, kurią užtikrinant buvo nepaisyta 14 str. Pvz., jeigu valstybė pagal Konvencijos 8 str. suteiktų asmeninio gyvenimo privatumo apsaugą tik kai kurioms žmonių grupėms, tai ta žmonių grupė, kuri nebūtų ginama, būtų nepagrįstai diskriminuojama, ir būtų galima laikyti, kad pažeistas Konvencijos 14 str., draudžiantis diskriminuoti įgyvendinant Konvencijoje numatytas teises. Tai tik pačios svarbiausios, pagrindinės žmogaus teisės. Tačiau nacionaliniuose įstatymuose yra daugybė išvestinių, kitokio pobūdžio žmogaus teisių, pvz, socialinių teisių. Įsivaizduokime situaciją, kad, pvz., Darbo kodeksas numato kokias nors garantijas darbuotojams, o valdžios įstaiga ima jų nepagrįstai netaikyti kokios nors žmonių grupės atžvilgiu. Darbo srityje esančios teisės nepatenka į Konvencijos apimtį, todėl ir Konvencijos 14 str. nebūtų taikomas. Konvencijos 12-ojo protokolo tikslas kaip tik ir yra išplėsti diskriminacijos draudimą visose gyvenimo srityse, kad jis apimtų ne tik tą keletą teisių, numatytų Konvencijoje.
Tačiau Lietuva nusprendė kol kas susilaikyti nuo prisijungimo prie Konvencijos 12-ojo protokolo. Jeigu jis galiotų Lietuvoje, tai būtų galima nustatyta tvarka kreiptis į Europos žmogaus teisių teismą dėl diskriminacijos praktiškai bet kurioje srityje, tačiau šiuo metu vienintelė galimybė – kreiptis į Lygių galimybių kontrolierių, kurio institucija užtikrina dviejų skirtingų įstatymų - 1998 m. gruodžio 1 d. Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo bei 2003 m. lapkričio 18 d. Lygių galimybių įstatymo – laikymąsi. Tačiau tai, žinoma, negali visiškai kompensuoti nesančios galimybės kreiptis į Europos žmogaus teisių teismą dėl diskriminacijos pagal Konvencijos 12-ąjį protokolą.
Praktinis Konvencijos veikimo pavyzdys – 2007 m. Europos žmogaus teisių teismo sprendimas byloje L. prieš Lietuvą, kuriame buvo konstatuotas Konvencijos 8 straipsnio (teisė į asmeninio ir šeimyninio gyvenimo privatumą, jo gerbimą) pažeidimas. Teismas nurodė, kad nebūtina papildomai tirti pažeidimo pagal 12 (teisė tuoktis ir kurti šeimą) ir 14 (diskriminacija) straipsnius, nes šiuo atveju iš esmės tai būtų tapatu ir visi aspektai jau išnagrinėti tiriant pažeidimus pagal 8 straipsnį. Šioje byloje pareiškėjas buvo moteris, kuri norėjo pasinaudoti Lietuvos civilinio kodekso 2.27 str. numatyta teise ir pasikeisti lytį. Tačiau Lietuvoje nebuvo įstatymo, numatančio lyties keitimo tvarką, dėl to Civilinio kodekso numatyta teise realiai pasinaudoti nebuvo įmanoma. Būtent dėl to Europos žmogaus teisių teismas ir pripažino pažeidimą, t.y. Lietuvos įstatymai lyg ir leidžia keisti lytį, bet nėra nustatytos tvarkos, kaip tai daroma, dėl to pareiškėjo teisėti lūkesčiai buvo pažeisti, atsirado papildomos moralinės kančios. Teismas taip pat nurodė, kad per tris mėnesius po sprendimo įsigaliojimo Lietuva privalo arba pakeisti įstatymą, t.y. arba išbraukti straipsnį, numatantį lyties keitimą, arba priimti įstatymą, numatantį lyties keitimo tvarką. Priešingu atveju valstybė turėtų išmokėti pareiškėjui 40 000 eurų kompensacijos. Kaip jau žinoma, Lietuva nusprendė iš biudžeto išmokėti priteistą sumą, tačiau jokių įstatymų nekeitė ir naujų nepriiminėjo. Taigi iki šios dienos pažeidimas nepašalintas - kiekvienas transseksualus asmuo galėtų kreiptis į Strasbūro teismą reikalaudamas pripažinti pažeidimą, nes lietuviškame civiliniame kodekse vis dar yra numatyta teisė pakeisti lytį, tačiau jos realizavimo tvarka – vis dar nepriimta. Jeigu iš civilinio kodekso teisė pakeisti lytį būtų iš viso išbraukta, tai Europos žmogaus teisių teismas, remdamasis dabartine praktika, pažeidimo nepripažintų, nes teisė keisti lytį nėra tiesiogiai numatyta Konvencijoje.
Analogiška situacija buvo ir 2008 m. byloje E.B. prieš Prancūziją, kurioje teismas nustatė 8 straipsnio kartu su 14 straipsniu pažeidimą. Pareiškėja byloje buvo moteris, kuriai neleido įsivaikinti neva dėl to, kad ji kartu gyveno su kita moterimi, t.y. buvo homoseksuali. Tačiau pažeidimas buvo nustatytas tik todėl, kad Prancūzijos įstatymai leidžia įsivaikinti vienišam, nesusituokusiam asmeniui. Lietuvoje pagal bendrą taisyklę (Civilinio kodekso 3.210 str.) įsivaikinti gali tik sutuoktiniai. Todėl Lietuvoje tokia byla būtų neįmanoma.
Šie du pavyzdžiai iliustruoja, kad labai svarbu yra išplėsti Konvencijos apsaugą ne tik tų siaurų teisių srityje, kurios numatytos pačioje Konvencijoje, bet ir kitose gyvenimo srityse. Iš dalies tai numato 12-asis protokolas, išplečiantis apsaugą nuo diskriminacijos, tačiau jį ratifikavo tik 17 valstybių.
Reikėtų paminėti, kad Strasbūro teismo praktika vis dažniau remiasi Lietuvos teismai, t.y. žmogaus teisių pažeidimams stengiamasi užkirsti kelią nacionaliniame lygmenyje, kad nukentėjusiems asmenims netektų kreiptis į Europos žmogaus teisių teismą. Pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. gegužės 7 d. nutartimi pakeitė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 5 d. nutartį ir nutarė atmesti pareiškėjų Kauno miesto savivaldybės tarybos nario S. B. ir Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro prašymus dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. balandžio 23 d. įsakymo Nr. 40-352 „Dėl leidimo organizuoti eitynes „Už lygybę“ 1-4 punktų galiojimo laikino sustabdymo. Taigi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas apgynė taikių susirinkimų laisvę ir nusprendė, kad negalima drausti žmonėms rinktis į taikų susirinkimą, net jeigu visuomenės daugumai tas susirinkimas nepatinka, ir ypač džiugina tai, kad teismas motyvavo savo nutartį Europos žmogaus teisių teismo praktika (žr. Refah Partisi ir kiti prieš Turkiją; Krikščionių žmonių demokratinė partija (angl. Christian Democratic Peoples Party) prieš Moldovą; Bączkozvski ir kiti prieš Lenkiją), nurodydamas, kad Europos žmogaus teisių teismas demokratinę visuomenę apibūdina kaip pliuralistinę, tolerantišką ir plataus akiračio (žr. Young, James ir Webster prieš Jungtinę Karalystę; Chassagnou ir kiti prieš Prancūziją). Teismas atkreipė dėmesį, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas šiuo atveju nėra laikinas ir iš esmės uždraudžia surengti sankcionuotą susirinkimą (renginį) - eitynes „Už lygybę“, kas yra neproporcingas siekiamam tikslui susirinkimų laisvės suvaržymas.
Netrukus po to buvo priimtas dar vienas ryškus Strasbūro teismo 2010 m. spalio 21 d. sprendimas byloje Aleksejevas prieš Rusiją, kuriame buvo pripažinta, kad homoseksualių asmenų eitynių Maskvoje uždraudimas pažeidė ne tik Konvencijos 11 str. (teisė į taikius susirinkimus), bet ir 13 str. (teisė į efektyvią pažeistų teisių gynybą), nes, kaip pažymėjo teismas, pareiškėjai laiku pranešė valdžios institucijoms apie planuojamą renginį, tačiau Rusijos teisės aktai nenumatė termino, per kurį šios turėtų duoti atsakymą, dėl to pats renginys gali ir neįvykti, o jau paskesnis teisminis bylinėjimasis gali netekti prasmės.
Kadangi Konvencija, būdama ratifikuota tarptautine sutartimi, pagal Konstituciją yra Lietuvos vidaus teisės sistemos dalis, tai rekomenduotina kiekvienam ja aktyviai remtis santykiuose su nacionalinėmis valdžios institucijos, grindžiant savo poziciją teismuose, nes efektyvus ir tiesioginis Konvencijos taikymas padeda išlaikyti aukštą žmogaus teisių apsaugos standartą valstybėje ir sumažinti skundų prieš valstybę skaičių. Tai ypač aktualu, turint omeny, kad sprendimų Strasbūro teisme gali tekti laukti daugelį metų.
Taip pat paminėtina, kad visų pirma įstatymų ir kitų teisės aktų atitiktis žmogaus teisių reikalavimams turi būti kruopščiai tiriama dar iki juos priimant. Juk Europos žmogaus teisių teismo praktika ypač vienareikšmiška ir nusistovėjusi tokiais klausimais kaip teisinės atsakomybės (administracinės ir baudžiamosios) už vienalyčius santykius panaikinimas (pvz., bylos Norris v. Ireland; Modinos v. Cyprus ir kt.), leidimas homoseksualiems asmenims tarnauti kariuomenėje (pvz., Smith and Grady v. the United Kingdom), tėvystės teisių užtikrinimas (pvz., Salgueiro da Silva Mouta v. Portugal), vienodas sutikimo lytiškai santykiauti amžius (age of consent) heteroseksualių ir homoseksualių santykių atveju (pvz., L. and V. v. Austria) ir kt. Todėl Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjo – Seimo – svarstoma galimybė numatyyti administracinę atsakomybę už vienokių ar kitokių santykių demonstravimą minint Europos žmogaus teisių konvencijos pasirašymo šešiasdešimtmetį jau savaime ypač blogina valstybės tarptautinį įvaizdį. O tokios atsakomybės įtvirtinimas įstatymuose ir taikymas neabejotinai sukeltų daugybę neigiamų pasekmių Lietuvos teisėsaugos sistemoje.
Šis straipsnis - Tolerantiško jaunimo asociacijos vykdomo projekto "Kovok už save - už LGBT teises" vienas iš veiklos rezultatų. Projektą remia Nyderlandų karalystės ambasada Vilniuje ir Nyderlandų karalystės užsienio reikalų ministerija.
Komentarai (3)
pastebėjote klaidą?gayline.lt © Forter group 1995-2011 | atsegtukas