Apklausa
Ar Jums patogesnė naujoji GayLine.LT svetainė?
Balsų: 337, komentarų: 5
Renginiai
Tarptautinė Tolerancijos diena 11/16 - 11/16
Transseksualų atminimo diena 11/20 - 11/20
Visi renginiai »Autorius Germantė, šeštadienį, 2011.01.01 13:56. Perskaityta 18434 kartus
Naujųjų Metų Išvakarės... Lyg tyčia, tenka viską permąstyti, dar kartą it kokį filmą – persukti metus, perskaičiuoti dienas ir valandas ir atsirinkti tai, kas buvo svarbiausia, aktualiausia, išskirti ir sugrupuoti įvykius pagal džiaugsmo, liūdesio skalę, tarsi išrašyti iš savęs visus atradimus, kurie sudrumstė TĄ gyvenimą, kurį gyvenau iki TOS įspūdingos dienos, kai priartėjau prie savęs daug arčiau, nei kad per devyniolika metų, iš vis.
Būti kitokia...
„Tu dar nesuradai savęs“ – priešistorė
Visada buvau savimi užtikrinta : aš žinau, kas esu ir ko noriu – kartodavau tėvams ir jie manimi tikėdavo. Ir palaipsniui, įrodydama ne tik sau, bet ir visiems aplinkiniams – ėjau link savo tikslo. Ir taip gyvenau iki šių metų birželio : besivadovaudama ta sena tiesa : „jei labai norėsi – viskas išsipildys“. Deja... Nežinodama, kad mano pasirinktas universitetas šįmet nesurinko grupės studentų vienai studijų programai – bereikalingai pildžiau ir keičiau, o paskui dar ir dar kartą siunčiau prašymus, būtent studijuoti šią programą, o ne kitą. Ir rugpjūčio pradžia skendo ašarose, klyksmai išbaidydavo varnėnus iš mūsų sodo obelų, o tėtis, nežinodama s ko imtis – dažniausiai slėpdavosi savo kambaryje arba lauke. O rugpjūčio trečią (pamenu puikiai, nes ši diena – mano gimimo diena), mama apkabino mane per pečius ir pasakė : „Tu dar nesuradai savęs“... Tą akimirką, tarsi viskas sustojo, įkvėpiau giliau, nusibraukiau ašaras ir supratau – reikia surasti savo atskaitos tašką.
Kartą, kai kalbėjomės su drauge, ji prasitarė, jog yra biseksuali– tada aš negalėjau patikėti – aplink ją visada sukosi vaikinai ir apie jokias merginas ji nė neužsimindavo, lyg tai būtų buvęs koks tabu. Ir kas keisčiausia, aš jai paantrinau, pasakydama, jog ir pati jaučiuosi tokia esanti. Ir ji buvo pirmas žmogus, su kuriuo kalbėjausi šia tema.
Man patinka tiek vaikinai, tiek merginos – tvirtinau sau, tik, būdama greta vaikinų – niekada nesijaučiau savimi, visada tarsi susikaustydavau, liežuvis lipdavo prie gomurio, o kol atsirinkdavau ką sakyti – vaikinas būdavo pamiršęs, ko manęs klausė. Žinoma, tai galima suversti paprastam jauduliui. Bet, bendraudama su merginomis – jausdavausi daug geriau : pasitikėjimas savimi tapdavo pačiu įprasčiausiu dalyku, nereikėdavo atsirinkti ką sakyti, galėdavau juoktis nuoširdžiai ir įsikibus joms į parankes – kartoti, kaip man jos patinka, kaip man gera!
Ilgainiui, mama pradėjo stebėtis, kodėl jaunesnioji sesuo taip greitai geba susirasti vaikiną, o aš – lieku vis užriby kažko. „Kuklutė jinai, nedrąsi...“ – antrindavo ji kaimynei, kuriai taip pat būdavo smalsu, kodėl aš, vyriausioji, vis dar viena ir viena. O aš negalėdavau paaiškinti to sau pati : kodėl man norisi draugei nuo kaktos nubraukti užkritusią sruogą, kodėl kartais taip norisi priglusti , ranka paglostyti skruostą, suspausti delną paslapčia, per pamoką... Tai buvo nauji dalykai apie kuriuos neturėjau su kuo pasikalbėti. Negalėjau įvardyti kas esu, bet žinojau ko noriu – ir tame žinojime – vaikino šešėlis tikrai nešmėžavo.
Dabartis
Įstojau į universitetą. Kambariu dalinuosi su geriausia drauge ir dar viena mergina. Ir vieną dieną, geriausiai draugei užsiminiau apie tai, kas jaučiuosi esanti. Ir ji – sutriko, o tada paklausė : „Tu rimtai?“ ir prisipažino – ji – lesbietė.
Po prisipažinimo buvo labai nejauku : tiek man, tiek jai. Ji, įsikalė į galvą sau mintį, jog tai perėmiau iš jos, o aš jai bandžiau paaiškinti, kad dar nė su vienu vaikinu nesijaučiau jaukiai, nė vienam nenorėjau atsiskleisti, nė vieno nenoriu prisileisti prie savęs, nenoriu, jog jis mane liestų.
Vienos paskaitos metu, pasitelkusios į pagalbą šratinuką ir lapelį popieriaus – išrašėme viena kitai jausmus, baimes ir kodėl manome, jog yra būtent taip, o ne kitaip. Ir nuo tos dienos – suartėjome. Labai.
Aš jaučiu josios palaikymą visur, net prieš mano pirmąjį pasimatymą su mergina ji man padėjo : „Ko tu jaudiniesi? Šauni esi, viskas bus gerai!“ ir dabar – tą patį kartoju jai.
Mes – viena komanda.
Mano ateitis
Tėvai nežino kas aš esu. Jie – labai nusistatę prieš homoseksualus, o man – labai sunku gyventi tokį dvigubą gyvenimą : grįžus namo vaidinti, jog man patinka kambariokės brolis ir jis pakvietė mane arbatos, o būnant su geriausia drauge – aptarinėti merginas, su kuriomis ruošiamės susitikinėti ir viena kitai įkvėpti drąsos bei pasitikėjimo.
Vieną pavakarę, mama apkabino mane stipriai stipriai ir pasakė : „Aš bijau tave paleisti...“ . Ir tą akimirką aš supratau – neišdrįsiu mamai pasakyti tiesos, jog man patinka merginos ir, kad ir kaip skaudu bebūtų, kad ir kokių skaudžių replikų besulauksiu iš jos dėl ilgų pokalbių telefonu su mergina : „kalbuosi su drauge“ ar įtarinėjimų – kitaip jau nebebus.
Kai kurie žmonės yra linkę manyti, jog aš tenoriu pažaisti, maždaug : „išsidūksi, tada žinosi ko nori“, bet aš neesu linkusi eksperimentuoti ir eiti iš vienų rankų į kitas, kad suprasčiau, jog vaikinų prisilietimai, tarsi įjungia vidinę signalizaciją, o merginų – ne...
Šiuo metu, mano gyvenime yra dvi merginos, kurių dėka atsiskleidžiu ne tik pati, bet ir josios – atsiskleidžia man. Ir per kūną perbėga šiurpuliukai, žinant, jog ne už kalnų – pirmasis bučinys. Su mergina.
Jaučiuosi laiminga, nes tikiu savimi. Ir myliu save būtent tokią, kokia esu dabar. Pagaliau, nuoširdžiai pasakius, jaučiuosi laiminga IŠ TIESŲ.
Gayline lankytoja Germantė.
Komentarai
Norėdamasi komentuoti, turite būti užsiregistravęs ir prisijungęs
2011-01-01 21:24:32
Labas visiem... Straipsnis toks artimas... tarsi skaitytum pacios gyvenimo akimirka. Juk daugelis is musu, susiduriam su panasia ir sau artima patirtim...
Vertas apmastymo...
2011-01-01 22:19:45
Visiskai pritariu..panasumu daugybe..butent ta pati isgyvenau ir as, biseksualumo situacijoje su drauge :) Tai kazkoks ikvepimas..kuomet zmogus tau prisipazista, atveria sirdi ir siela, tu atsakai tuo paciu..ir nesvarbu kas tai bebutu..svarbiausia rysys, zmogiskas jautrumas ir samoningumas kito zmogaus atzvilgiu..atrodo tiek nedaug tereikia, kad pasijaustum savimi, laimingu zmogumi.. bet tai retas reiskinys, kartais kazkuo zavintis mane..
2011-01-02 10:49:17
,,Aš žinau kas esu ir ko noriu". Sakyčiau, labai signalinis atravas, nevartotinas niekada. Vis dėlto jeigu tėvai taip išgyveno dėl studijų (pasakojimas gali būti netyčia pagražintas), jie parodys tam tikrą jautrumą ir dėl tapatybės. Arba ne, iš istorijos nesimato, kiek jie susaistę savo lūkesčius su dukters ateitimi.
2011-01-02 20:32:28
@ faenza - istorija nėra pagražinta. Mano tėvai (ypatingai mama) pergyveno tą stojimo laikotarpį, nes mūsų šeimoje išsilavinimas yra pats svarbiausias dalykas, visa kita - tik šalutiniai dalykai.
Ne kartą bandžiau diskutuoti šia tema su tėvais. Mama - radikaliai nusistačiusi prieš homoseksualus, joje nė trupinio nesurastum pakantumo ar tolerancijos tokiems žmonėms kaip aš, ir veikiausiai, sužinojusi apie mane - ji manęs išsižadėtų arba pultų gydyti. Galbūt, būtų abu variantai. Tėčius - šiek tiek kitoks, jis dažnai sako : "jei jiems gerai - tai koks man skirtumas", jis stengiasi laikytis nuošalėje ir galbūt - jam tokia žinia nebūtų kažkas "tokio". Čia tiek klaustukų, jog man belieka tik spėlioti, kas būtų jei būtų. Bet esu įsitikinusi tvirtai -tėvai bus paskutiniai žmonės, suprasiantys kas esu.
2011-01-02 21:33:36
Neabejoju, kad sąmoningai nebuvo ,,gražinama". Tačiau žmogus negali matyti ir jausti iš kitų žmonių, net ir artimiausių, pozicijų, todėl natūralu, kad BET KĄ pasakodamas, perteikia tik savo regėjimo rakursą, nebūtinai objektyvų. Šiaip esu pastebėjus gan įdomų reiškinį: konservatyvūs ir kategoriški tėvai kartais visiškai pakeičia savo požiūrį į homoseksualus, kai sužino, kad tai ištiko jų vaikus. O liberalumu ir inteligencija pasižymintys tėvai, būna, kad nė už ką su tuo nesusitaiko, jiems geriau būtų matyti savo vaiką karste, negu ,,iškrypusį". Todėl nėra jokio vienareikšmiško atsakymo, slėpti nuo jų ar ne. Slėpimas paprastai atneša daug savidestrukcijos į slepiančiojo gyvenimą, bet ir su tuo išmokstama gyventi. Beje, šeimoje, kurioje išsilavinimas yra prioritetas numero uno, ir šiaip nekvepia saugumu, todėl vargu ar verta rizikuoti.
2011-01-03 22:01:48
ji ne nebande myletis su moterim... tai viska pasako. iesko :) po kokiu 5 metu gal i lova eis tik su vyrais. su moterim jau bus praeitis. gal.
2011-01-03 23:28:12
Džiaugiuosi, kad Jums mano ateitis aiški it ant delno. Susimąstysiu, gal verta bus ateiti pas Jus konsultuotis ateities klausimais. {:
2011-01-03 23:15:58
Nesupratau, koks skaitytojo interesas, su kuo kas eis į lovą?.. Svarbiausia, kad pačiam toji lova nebūtų per ankšta.
2011-01-04 03:05:26
Nematau cia nieko pernelyg perdeto... :) Kaip tik vietomis labai galima susitapatinti ir del to buvo labai malonu skaityti :)
2011-01-08 16:58:25
Ko gero daugumai skaitytojų šitas laiškas labai artimas. Man taip pat. Bet labai gaila, kad ta mergina neišsprendė problemos kaip prisipažinti tėvams. Aš pati dabar apie tai galvoju, bet nieko nesugalvoju.. kaip turėtų reaguoti tėvai, kartais peršantys draugų sūnus, kai išgirstų jog man labiau prie širdies merginos..