Apklausa
Ar Jums patogesnė naujoji GayLine.LT svetainė?
Balsų: 411, komentarų: 5
Reklama
Istorija apie mane : „Keliai“
Autorius Germantė, šeštadienį, 2011.01.01 13:56. Perskaityta 19250 kartų
Naujųjų Metų Išvakarės... Lyg tyčia, tenka viską permąstyti, dar kartą it kokį filmą – persukti metus, perskaičiuoti dienas ir valandas ir atsirinkti tai, kas buvo svarbiausia, aktualiausia, išskirti ir sugrupuoti įvykius pagal džiaugsmo, liūdesio skalę, tarsi išrašyti iš savęs visus atradimus, kurie sudrumstė TĄ gyvenimą, kurį gyvenau iki TOS įspūdingos dienos, kai priartėjau prie savęs daug arčiau, nei kad per devyniolika metų, iš vis.
Būti kitokia...
„Tu dar nesuradai savęs“ – priešistorė
Visada buvau savimi užtikrinta : aš žinau, kas esu ir ko noriu – kartodavau tėvams ir jie manimi tikėdavo. Ir palaipsniui, įrodydama ne tik sau, bet ir visiems aplinkiniams – ėjau link savo tikslo. Ir taip gyvenau iki šių metų birželio : besivadovaudama ta sena tiesa : „jei labai norėsi – viskas išsipildys“. Deja... Nežinodama, kad mano pasirinktas universitetas šįmet nesurinko grupės studentų vienai studijų programai – bereikalingai pildžiau ir keičiau, o paskui dar ir dar kartą siunčiau prašymus, būtent studijuoti šią programą, o ne kitą. Ir rugpjūčio pradžia skendo ašarose, klyksmai išbaidydavo varnėnus iš mūsų sodo obelų, o tėtis, nežinodama s ko imtis – dažniausiai slėpdavosi savo kambaryje arba lauke. O rugpjūčio trečią (pamenu puikiai, nes ši diena – mano gimimo diena), mama apkabino mane per pečius ir pasakė : „Tu dar nesuradai savęs“... Tą akimirką, tarsi viskas sustojo, įkvėpiau giliau, nusibraukiau ašaras ir supratau – reikia surasti savo atskaitos tašką.
Kartą, kai kalbėjomės su drauge, ji prasitarė, jog yra biseksuali– tada aš negalėjau patikėti – aplink ją visada sukosi vaikinai ir apie jokias merginas ji nė neužsimindavo, lyg tai būtų buvęs koks tabu. Ir kas keisčiausia, aš jai paantrinau, pasakydama, jog ir pati jaučiuosi tokia esanti. Ir ji buvo pirmas žmogus, su kuriuo kalbėjausi šia tema.
Man patinka tiek vaikinai, tiek merginos – tvirtinau sau, tik, būdama greta vaikinų – niekada nesijaučiau savimi, visada tarsi susikaustydavau, liežuvis lipdavo prie gomurio, o kol atsirinkdavau ką sakyti – vaikinas būdavo pamiršęs, ko manęs klausė. Žinoma, tai galima suversti paprastam jauduliui. Bet, bendraudama su merginomis – jausdavausi daug geriau : pasitikėjimas savimi tapdavo pačiu įprasčiausiu dalyku, nereikėdavo atsirinkti ką sakyti, galėdavau juoktis nuoširdžiai ir įsikibus joms į parankes – kartoti, kaip man jos patinka, kaip man gera!
Ilgainiui, mama pradėjo stebėtis, kodėl jaunesnioji sesuo taip greitai geba susirasti vaikiną, o aš – lieku vis užriby kažko. „Kuklutė jinai, nedrąsi...“ – antrindavo ji kaimynei, kuriai taip pat būdavo smalsu, kodėl aš, vyriausioji, vis dar viena ir viena. O aš negalėdavau paaiškinti to sau pati : kodėl man norisi draugei nuo kaktos nubraukti užkritusią sruogą, kodėl kartais taip norisi priglusti , ranka paglostyti skruostą, suspausti delną paslapčia, per pamoką... Tai buvo nauji dalykai apie kuriuos neturėjau su kuo pasikalbėti. Negalėjau įvardyti kas esu, bet žinojau ko noriu – ir tame žinojime – vaikino šešėlis tikrai nešmėžavo.
Dabartis
Įstojau į universitetą. Kambariu dalinuosi su geriausia drauge ir dar viena mergina. Ir vieną dieną, geriausiai draugei užsiminiau apie tai, kas jaučiuosi esanti. Ir ji – sutriko, o tada paklausė : „Tu rimtai?“ ir prisipažino – ji – lesbietė.
Po prisipažinimo buvo labai nejauku : tiek man, tiek jai. Ji, įsikalė į galvą sau mintį, jog tai perėmiau iš jos, o aš jai bandžiau paaiškinti, kad dar nė su vienu vaikinu nesijaučiau jaukiai, nė vienam nenorėjau atsiskleisti, nė vieno nenoriu prisileisti prie savęs, nenoriu, jog jis mane liestų.
Vienos paskaitos metu, pasitelkusios į pagalbą šratinuką ir lapelį popieriaus – išrašėme viena kitai jausmus, baimes ir kodėl manome, jog yra būtent taip, o ne kitaip. Ir nuo tos dienos – suartėjome. Labai.
Aš jaučiu josios palaikymą visur, net prieš mano pirmąjį pasimatymą su mergina ji man padėjo : „Ko tu jaudiniesi? Šauni esi, viskas bus gerai!“ ir dabar – tą patį kartoju jai.
Mes – viena komanda.
Mano ateitis
Tėvai nežino kas aš esu. Jie – labai nusistatę prieš homoseksualus, o man – labai sunku gyventi tokį dvigubą gyvenimą : grįžus namo vaidinti, jog man patinka kambariokės brolis ir jis pakvietė mane arbatos, o būnant su geriausia drauge – aptarinėti merginas, su kuriomis ruošiamės susitikinėti ir viena kitai įkvėpti drąsos bei pasitikėjimo.
Vieną pavakarę, mama apkabino mane stipriai stipriai ir pasakė : „Aš bijau tave paleisti...“ . Ir tą akimirką aš supratau – neišdrįsiu mamai pasakyti tiesos, jog man patinka merginos ir, kad ir kaip skaudu bebūtų, kad ir kokių skaudžių replikų besulauksiu iš jos dėl ilgų pokalbių telefonu su mergina : „kalbuosi su drauge“ ar įtarinėjimų – kitaip jau nebebus.
Kai kurie žmonės yra linkę manyti, jog aš tenoriu pažaisti, maždaug : „išsidūksi, tada žinosi ko nori“, bet aš neesu linkusi eksperimentuoti ir eiti iš vienų rankų į kitas, kad suprasčiau, jog vaikinų prisilietimai, tarsi įjungia vidinę signalizaciją, o merginų – ne...
Šiuo metu, mano gyvenime yra dvi merginos, kurių dėka atsiskleidžiu ne tik pati, bet ir josios – atsiskleidžia man. Ir per kūną perbėga šiurpuliukai, žinant, jog ne už kalnų – pirmasis bučinys. Su mergina.
Jaučiuosi laiminga, nes tikiu savimi. Ir myliu save būtent tokią, kokia esu dabar. Pagaliau, nuoširdžiai pasakius, jaučiuosi laiminga IŠ TIESŲ.
Gayline lankytoja Germantė.
Komentarai (12)
pastebėjote klaidą?gayline.lt © Forter group 1995-2011 | atsegtukas