Apklausa
Ar Jums patogesnė naujoji GayLine.LT svetainė?
Balsų: 334, komentarų: 5
Reklama
VIII. Homoseksualumo istorija iki šių dienų
Autorius TJA, trečiadienį, 2011.04.06 14:49. Perskaityta 26445 kartus
Šiuo metu daugelyje civilizuotų šalių homoseksualūs asmenys jau turi dalį įprastų žmogaus teisių ir yra toleruojami, o kai kuriose valstybėse homoseksualams suteikta teisė į santuoką. Visa tai pasiekta ilgu kovos už pripažinimą ir toleranciją keliu. Kokia šios kovos istorija?
LGBT pasaulis
Egiptas
Nors žinių apie homoseksualumą senovės Egipte nėra itin daug, esama archeologinių radinių, siejamų su homoseksualumu. Antai 1963 metais egiptologas Ahmedas Moussa, kasinėdamas faraono Uno piramidę, atrado po ja daug senesnę kapavietę, kur buvo palaidoti didikai Chnumchotepas ir Nianchnumas. Tekstai ant sienų teigia, kad jie ėjo manikiūrininkų prižiūrėtojų pareigas penktosios dinastijos faraono Niuserė rūmuose. Nors jie abu turėjo žmonas, piešiniai ant kapavietės sienų neretai vaizduoja juos intymiai apsikabinusius, todėl yra pagrindo manyti, kad Chnumchotepas ir Nianchnumas galėjo būti pirmoji mums žinoma homoseksualų pora.
Senovės Graikija
Senovės Graikijoje homoseksualumas buvo visiškai įprastas ir toleruojamas reiškinys. Visuotinai priimtas buvo santykių modelis, vadinamas pederastija – paauglio ryšys su vyresniu partneriu, kuris jį mokydavo, perduodamas savo žinias ir patirtį. Tokie ryšiai siedavo ne tik mokytojus ir mokinius, bet ir karius. Istorikas Plutarchas rašo, kad „į šią meilės rūšį linko ne tik pačios karingiausios tautos, tokios, kaip beotiečiai, spartiečiai ir Kretos gyventojai, bet ir daugelis senovės herojų: Meleagras, Achilas, Aristomenas, Kimonas ir Epaminondas“. Manoma, kad ir Aleksandras Makedonietis buvo biseksualus.
Gali pasirodyti keista, bet senovės Graikijoje homoseksualūs santykiai tarp suaugusių vyrų nebuvo priimtini. Ypač smerkiami buvo pasyvieji partneriai – vyras, sueities metu atliekantis „moters“ vaidmenį, buvo niekinamas, nes moterys to meto graikų visuomenėje, kaip ir daugelyje senovės tautų, turėjo žemesnį statusą.
Homoseksualumo tema yra nereta graikų mitologijoje. Pavyzdžiui, legenda pasakoja mums apie Trojos karaliaus sūnų Ganimedą – nepaprasto grožio jaunuolį, kurį pamilęs Dzeusas pasigrobė ir suteikęs nemirtingumą apgyvendino Olimpe. Žinoma, tai tik mitas, tačiau jis atspindi tuometinius visuomenės santykius.
Apie minėto laikmečio moterų homoseksualius santykius turima nedaug informacijos. Platonas savo „Puotoje“ mini moteris, „kurios nesidomi vyrais, nes jas traukia kitos moterys“. Plačiai žinoma Lesbo saloje gyvenusi poetė Sapfo, kuri parašė daug meilės eilėraščių, skirtų savo mokinėms. Žodis „lesbietė“, kaip užuomina į Sapfo, vėliau virto bendriniu homoseksualių moterų pavadinimu.
Senovės Roma
Senovės Romoje požiūris į homoseksualius santykius buvo nevienareikšmis. Suaugę Romos piliečiai vyrai, atliekantys pasyvųjį vaidmenį ar besielgiantys „moteriškai“, dažniausiai buvo smerkiami ir rizikavo mažų mažiausiai netekti pilietybės. Antra vertus, buvo toleruojami santykiai, kuriuose pasyvus vaidmuo tekdavo ne piliečiams, vergams, o kartais ir paaugliams.
Kai kurie imperatoriai, pavyzdžiui, Komodas, turėjo homoseksualių meilužių, o Heliogabalas net viešai susituokė su savo partneriu. Imperatorius Adrianas, gedėdamas savo mirusio mylimojo Antinojaus, paskelbė gedulą visoje imperijoje, o vėliau paskelbė Antinojų dievu. Taip pat žinoma, kad Gajus Julijus Cezaris turėjo romanų su vyrais.
Moterų homoseksualumas, kaip ir Graikijoje, buvo mažiau pastebimas. Daugelis autorių apie santykius tarp moterų atsiliepdavo neigiamai, o poetas Ovidijus apskritai neigė tokių santykių egzistavimą.
Antikos pabaiga ir Viduramžiai
Pirmajame mūsų eros amžiuje antikiniame pasaulyje ėmė plisti krikščionybė. Ji greitai populiarėjo: 306 metais Konstantinas I tapo pirmuoju imperatoriumi krikščioniu, o 380 metais Teodosijus I paskelbė krikščionybę valstybine religija.
Naujoji religija buvo nepakanti viskam, kas neatitiko jos mokymo. Žydams buvo uždrausta eiti valstybines pareigas, laikyti pamaldas hebrajų kalba ir švęsti Velykas tą pačią dieną kaip krikščionims. Pagonių šventyklos buvo griaunamos arba konfiskuojamos. Panašus likimas neaplenkė ir homoseksualų – 342 metais imperatorius Konstancijus II išleido įstatymą, uždraudusį vienos lyties santuokas ir atgaline data baudusį žmones už tokių santuokų sudarymą. Po pusės šimtmečio kitas krikščionis imperatorius Valentinianas II už homoseksualius santykius įsakė bausti viešai sudeginant. Paskutinis šio laikotarpio kūrinys, teigiamai kalbantis apie homoseksualius santykius, – Nono poema „Dionisiaka“. Kitas tokio pobūdžio kūrinys buvo išleistas daugiau kaip po 1000 metų.
Rytų Romos imperijos imperatorius Justinianas I kaltino homoseksualus dėl žemės drebėjimų. Kaskart po stichinės nelaimės prasidėdavo homoseksualų paieškos ir deginimai. Vakarų imperijoje buvo praktikuotos ir kitokios bausmės: kastravimas, trėmimas, įvairūs kankinimai.
Žlugus Vakarų imperijai ir jos vietoje susikūrus naujoms valstybėms, homoseksualų padėtis beveik nesikeitė. Už homoseksualius santykius baudė ne tik pasaulietiniai teismai, bet ir bažnytinė inkvizicija, kuri „sodomiją“ laikė apsėstumo ar bendradarbiavimo su velniu požymiu. Įtakingiausias Viduramžių teologas Tomas Akvinietis tvirtino, kad „sodomija“ yra baisiausia nuodėmė po žmogžudystės.
Tvyrant persekiojimų atmosferai, homoseksualumas galėjo reikštis tik slapta. Vis dėl to istorikams pavyko rasti vienuolių rašytus meilės eilėraščius, parašytus net IX amžiuje.
Nuo Švietimo epochos iki šių laikų
1791 metais jakobinų valdoma Prancūzija tapo pirmąja valstybe, panaikinusia bausmes už homoseksualius santykius. XIX amžiuje Prancūzijos pavyzdžiu pasekė kitos valstybės: Brazilija, Portugalija, Osmanų imperija, San Marinas, Japonija, Italija. Britų imperija sušvelnino įstatymus, mirties bausmę pakeisdama laisvės atėmimu. 1867 metais Karlas Heinrichas Ulrichsas tapo pirmuoju asmeniu nuo Antikos laikų, viešai pripažinusiu, kad yra homoseksualus. 1867 metais, kalbėdamas Vokietijos teisininkų kongrese, jis paragino nutraukti homoseksualų persekiojimą.
Tačiau tuo pat metu prasidėjo ir atvirkštinis procesas – besivystanti psichiatrija ėmė ieškoti „mokslinio“ pagrindo skirstant žmones į „pilnaverčius“ ir „nepilnaverčius“. Psichiniais sutrikimais buvo paskelbtos ne tik įvairios seksualinės praktikos, pavyzdžiui, masturbacija, bet net ir vergų noras pabėgti nuo šeimininkų (pastarajam buvo sugalvotas terminas „drapetomanija“). Homoseksualumą imta laikyti nebe nuodėme, o protiniu sutrikimu, kurio priežastis esąs netinkamas auklėjimas ar paveldėtas išsigimimas. Tamsaus viduramžių inkvizitoriaus vietą šįkart užėmė solidžiai atrodantis psichiatras.
XX amžiuje, Vokietijoje į valdžią atėjus Hitleriui, vyko vienas iš didžiausių homoseksualių žmonių persekiojimų Europoje. Koncentracijos stovyklose homoseksualūs žmonės buvo žymimi rožiniu trikampiu, kuris vėliau tapo nusikaltimų prieš homoseksualius žmones simboliu.
1968-aisiais JAV prasidėjo pirmieji protestai, reikalaujantys nutraukti nehumaniškas ir bevaises homoseksualų „gydymo“ praktikas. Amerikos psichiatrų asociacijos (APA) susirinkime dalyvavęs homoseksualus psichologas savo ir kitų homoseksualių APA narių vardu paragino asociaciją įvertinti jai tenkančią atsakomybę ir mokslo vardan peržiūrėti psichiatrų poziciją homoseksualumo atžvilgiu. Galiausiai po ilgų debatų 1973 metais APA išbraukė homoseksualumą iš psichinių ligų klasifikatoriaus DSM-III.
1981 metais Europos Žmogaus Teisių teismas, išnagrinėjęs bylą „Dudgeon prieš Jungtinę Karalystę“ nubaudė Šiaurės Airiją už homoseksualumo kriminalizavimą.
1989 metais Danija pirmoji pasaulyje įteisino homoseksualų civilines partnerystes, suteikiančias daugelį teisių, kurias įgyja sutuoktiniai. Dabar homoseksualios poros gali įregistruoti santuoką arba partnerystę daugelyje JAV valstijų, Belgijoje, Nyderlanduose, Ispanijoje, Švedijoje, Grenlandijoje, Danijoje, Suomijoje, Prancūzijoje, Austrijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje, Vengrijoje, Liuksemburge, Čekijoje, Slovėnijoje, Airijoje, Didžiojoje Britanijoje, Pietų Afrikos Respublikoje, Kanadoje, Argentinoje, Urugvajuje, Kolumbijoje, Ekvadore, Naujojoje Zelandijoje ir kitose šalyse.
1992 metais Pasaulio Sveikatos Organizacija priėmė Tarptautinį ligų klasifikatorių ICD-10, kuriame ne tik nebeliko homoseksualumo, bet ir buvo pridėta pastaba, kad seksualinė orientacija nėra psichikos liga. Šis klasifikatorius oficialiai naudojamas daugelyje šalių. Nuo 1997 metų jis naudojamas ir Lietuvoje.
1994 metais buvo panaikintas Lietuvos Baudžiamojo kodekso straipsnis, numatęs bausmę už homoseksualius santykius. Po metų buvo įsteigta pirmoji LGBT organizacija – Lietuvos Gėjų lyga.
2000 m. Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja priėmė Rekomendaciją Nr. 1474 (2000) „Lesbiečių ir gėjų padėtis ET šalyse narėse“. Rezoliucija ragina Europos Tarybos šalis švietimo ir mokymo programomis „pasipriešinti homofobijai mokyklose, medicinos įstaigose, kariuomenėje ir policijoje“.
2010 metų gegužės 6–9 dienomis vyko „Baltic Pride 2010“ – pirmasis LGBT renginys, kurio programoje buvo filmų festivalis, paroda, konferencija apie žmogaus teises ir eitynės „Už lygybę“.
Šis straipsnis Tolerantiško jaunimo asociacijos vykdomo projekto „Kovok už save - už LGBT teises“ vienas iš veiklos rezultatų. Projektą remia Nyderlandų Karalystės ambasada Vilniuje ir Nyderlandų karalystės užsienio reikalų ministerija
Gayline.lt pastaba. Savo skaitytojams siūlome aštuntąjį straipsnį iš naujo straipsnių ciklo. Bus tęsinys.
Kiti straipsniai:
I. Pagrindiniai dalykai, kuriuos turite žinoti apie homoseksualumą
II. Ar aš gėjus/lesbietė?
III. Homoseksualumo fazės
IV. Ar atskleisti savo homoseksualumą?
V. Tu ir tavo šeima
VI. Tavo santykiai su bendraamžiais
VII. Tavo santykiai su mokytojais ir mokyklos psichologu
Komentarai (1)
pastebėjote klaidą?Komentarai
Norėdamasi komentuoti, turite būti užsiregistravęs ir prisijungęs
gayline.lt © Forter group 1995-2011 | atsegtukas