Esu laimingas būdamas savimi. Mano gyvenimo istorija.

Šiuo metu yra prisijungę 68 svečiai ir 0 narių Jūs esate neprisijungęs | | registruotis |

Visuomeninė Lietuvos LGBT+ svetainė

Pranešk prokuratūrai »

Apklausa

Ar Jums patogesnė naujoji GayLine.LT svetainė?

Rezultatai | Kitos apklausos

Balsų: 367, komentarų: 5

Renginiai

PSO išbraukė homoseksualumą iš ligų klasifikacijos 05/17 - 05/17

Tarptautinė diena prieš homofobiją 05/17 - 05/17

Visi renginiai »

Reklama

Mūsų bičiuliai

Autorius Gayline skaitytojas, trečiadienį, 2011.10.12 11:59. Perskaityta 19150 kartų

Gyvenimas ir laimė daugeliui pasirodys nesuderinami dalykai, tačiau meilėje šie keliai susiduria nuolat. Taip nutiko ir man. Nedrįsčiau teigti, jog buvau laimingas vaikas, bet ar žmonės, neturintys namų ir maisto, neliūdnesni nei mes?

Mano gyvenimo istorija - Spalio 11 d. Atsiskleidimo diena

Apie savo homoseksualumą aš supratau labai anksti, ir man, kaip bebūtų keista, tai neatrodė nenatūralu. Mažas miestelis, žmonės, neturintys platesnių pažiūrų, kultūros trūkumas - žinoma, man nuolat, o tiksliau kiekvieną dieną priminė: būti kitokiu yra nepriimtina. Tačiau buvau vienas iš tų, kuriems išskirtinumas velniškai patiko. Vaikystę leidau su mergaitėmis: barbės, lėlės, suknelės, žaidimai mamomis ir visa kita, kas pridera mergaitiškai vaikystei. Tačiau nepagalvokit, kad buvau tikra mergaitė su suknelėmis, makiažais ir t.t. Ne, buvau eilinis berniukas, o žaidimai buvo slapti, kaip sakant: „tik tarp mūsų mergaičių“.

Augau šeimoje, kurioje nelabai rūpėjo kaip atrodau ar elgiuosi. Tėtis - biznio žmogus, mama nuolat darbe, broliai, kaip ir visi broliai, vieni iš tų didelių mušeikų ir skriaudėjų, kuriems kažkaip reikėjo praleisti laisvą laiką. Žinoma, aš visada būdavau po ranka, tad tekdavo pakentėti.

Beje, gimiau aš 1991m. birželio 4d. Mano horoskopas - Dvynys, nors, tiesa pasakius, kartais atrodo, kad aš savyje laikau ne vieną dvynį, o daugybę su skirtingais charakteriais ir norais. Mokykloje buvau vienas aktyviausių vaikų, mylimas mokytojų, nekenčiamas mokinių. Žinoma, ne visų, tik tų, kurie pavydėjo, ar tiesiog tų, kurie pravardžiuodavo mane gėjumi, ir paminėdavo keliais blogesniais žodeliais. Bet man tai nerūpėjo. Žinojau, kad ateis diena, kai jiems už tai bus atsakyta. Todėl per daug nekišau į tai savo rankų, nesipurvinau. O kam?...

Būdamas trylikos metų pajutau tą nuostabų jausmą, kančių kančią, palaimą ir saulės spindulį - meilę, pirmąją meilę. Tai buvo mano klasiokas ir heteroseksualus. Dar prieš suartėjant aš jo nemėgau: mušdavomės, pykomės, laidėmės žodžiais ir akmenimis. Kadangi jis buvo mano kaimynas, kasdien susipykti po keletą kartų buvo labai lengva. Patikėkit manimi, nežinau kaip atsitiko, bet mes suartėjom. Viskas prasidėjo, kai mano brolis pakvietė jį pamokyti mane žaisti kompiuterinį žaidimą „drakonų kova“. Juk tuo laiku tai buvo dieviškas filmukas, patikęs daugeliui. Keista tik - va mes ir buvome tie drakonai, kurie nuolat kovojo, tik pradėję kartu žaisti supratome, kad nelabai yra dėl ko kovoti.

Dienos bėgo, ir mes vis daugiau praleisdavome laiko drauge. Nesuprantu dar ir dabar, kaip aš sugebėjau prie jo prisiglausti, kiekvieną vakarą sėdėti šalia jo, žaisti žaidimus. O laikui bėgant, viskas išsirutuliojo taip, kad net naktimis pradėjome vaikščioti susikibę už rankų. Stebėdavome žvaigždes naktimis, gulėdami apsikabinę rasotoje žolėje. Rytas, vakaras - būdavo kartu su juo. Mes dažnai kalbėdavome, kad taip negali būti... Taip nedera. Jis ne toks. Kad mums nevertėtų nieko pradėti. Nes pasaulis tam nesutvertas. Jis net nežinojo, kad egzistuoja toks dalykas, kaip gyvenimas, būnant homoseksualiu. Tačiau man tai nerūpėjo. Ir aš net nesistengiau jam paaiškinti - aš džiaugiausi tuo, ką turėjau.

Iki tol, kol vieną dieną aš neišgirdau beldimo į mano langą, kaip jau buvo įprasta. Mat, jis taip mane žadindavo - kiekvieną rytą barškėjimas į langą ir kvietimas išeiti į kiemą. Tai buvo nuostabu, tačiau tądien to nebuvo... Nujaučiau, kad kažkas ne taip... Nuėjęs į jo namus sužinojau siaubingą tiesą - jis išsikraustė. Nepasakosiu visų depresiškų, siaubingų dienų. Mano gyvenime po jo liko muzika, kurią ir ėmiausi studijuoti. Įstojau i Panevėžio Vytauto Mikalausko menų mokyklą, kur, beje, po trijų metų išsiskyrimo aš jį vėl radau...

Baigiau mokyklą ir išvykau į Angliją. Gyvenu čia jau daugiau nei vieneri metai, ir, galiu sakyti, esu laimingas 20-metis vaikinas. Laimingas jog, esu homoseksualus.

Žinoma, galėčiau parašyti romaną visam pasakojimui, nes čia tik trumpa dalis mano gyvenimo. Žmonėms, kuriems patiks tai skaityti ir norintiems išgirsti didžiąją dalį, ar išgirsti tęsinį „pirmosios meiles“ - rašykite savo komentarus.

Gayline lankytojas.

Prieš trejus metus GayLine lankytojai pirmą kartą pasidalino savo gyvenimo istorijomis: „Mano gyvenimo istorija“.

Šiemet GayLine vėl kvietė Jus papasakoti savo istoriją. Esame labai skirtingi ir kiekvienas mūsų atvejis – individualus. Nuoširdžiai dėkojame visiems mums parašiusiems už Jūsų gyvenimo istoriją!