Šiuo metu yra prisijungę 5 svečiai ir 0 narių
Jūs esate neprisijungęs | | registruotis | 
Visuomeninė Lietuvos LGBT+ svetainė
Apklausa
Ar Jums patogesnė naujoji GayLine.LT svetainė?
Balsų: 356, komentarų: 5
Reklama
Č.Milošas. Žydrasis romansas
Autorius Uosis, pirmadienį, 2012.01.23 07:28. Perskaityta 19150 kartų
„Pornografiją mėgstu, bet erotomanu niekada nebusiu” – 1931 metais Česlovas Milošas rašė Jaroslavui Ivaškevičiui. Galų gale iš saugyklų ir archyvų ėmė kilti judviejų laiškai – dokumentai liudijantys apie pusę amžiaus trukusią draugystę. O galbūt meilę?
Česlovas Milošas bei Jaroslavas Ivaškevičius
1930 m. lapkritį Č.Milošas – tuo metu Vilniaus Universiteto studentas išsiuntė laišką už save septyniolika metų vyresniam poetui ir prozininkui J.Ivaškevičiui. Tekstas prasideda žodžiais „Labai Jus myliu“. Milošas laiške prašo įvertinti keletą jo eilėraščių. Prasidėjo labai neįprasta lenkų literatūros istorijoje dviejų menininkų draugystė šviečianti erotinėmis potekstėmis. Judviejų santykiai staiga nutrūko penktajame dešimtmetyje, kai Milošas “pasirinko laisvę“, bet po kelerių metų jų laiškai vėl ėmė alsuoti praėjusių dienų šiluma.
....................................................
Milošas - Ivaškevičiui
1930 XII 20, Suvalkai
„Susirašinėjimas su Tamsta mano gyvenime dabar yra pats svarbiausias dalykas. Taip tai tiesa. Nemeluoju. Koks nuostabus buvo rytas, kuomet gavau Paties laišką! Užtrukau net kelias dienas su atsakymu, nes nugrimzdimas į tas minutes, kuomet rašau Jums, teikė palaimą.”
Šie nuostabūs žodžiai primena mums, kad jau baigėsi 2011 metai, kuriuos šimtojo gimtadienio proga literatūros mylėtojai buvo skyrę garsiam nobelistui, Lietuvos ir Lenkijos kultūrų šviesuliui Česlovui Milošui. Abi šalys paskelbė nemažai publikacijų apie rašytojo kūrybą ir gyvenimą, tad reikia suskubti apžvelgti faktus, kurie Lietuvoje liko nepastebėti.
Du leidiniai sulaukė ypatingo mano dėmesio - tai Andrzejaus Franaszkos išsami poeto biografija „Milošas. Biografija” ir Barbaros Torunczyk sudaryta Č. Milošo ir ukrainiečių kilmės lenkų rašytojo Jarosław‘o Iwaszkiewicz‘aus laiškų knyga „Dvigubas portretas”.
Česlovas Milošas
Mėnesienos ir lakštingalų naktis
J. Ivaškevičius (1894 – 1980) veiklus lenkų prozininkas, poetas, eseistas, daugelio leidinių redaktorius. Lietuvių kalba yra išleista jo keletą apysakų, F.Šopeno biografija, radijo teatre pastatyta pjesė. Savo intymiuose užrašuose, laiškuose, dienoraštyje rašytojas atvirai vadina save homoseksualiu, o jo kūriniuose nuolat šmėžuoja homoseksualūs motyvai.
Abu mano minėti leidiniai aptaria ir nagrinėja šių rašytojų draugystę ir sekdami to ryšio pėdomis stebime, kad ilgus metus trukusius tarpusavio santykius galima vadinti bičiuliškais, bet pasiekus draugystės pradžią ima ryškėti jautraus dviejų vyrų romano kontūrai.
Šis siužetas iškilo tuomet, kai pasirodė pirmasis Ivaškevičiaus „Dienoraščių” tomas, kuriame skamba vėliau dažnai cituojami žodžiai: „1936 metų gegužę, Vilniuje Bazilijonų vienuolyno Konrado celėje galėjau tvarkyti Česių Milošą. Buvo nuostabi mėnesienos ir lakštingalų naktis.” (1955.1.10.) Šį fragmentą galima interpretuoti įvairiai. Tai gali būti ir Ivaškevičiaus seksualinė fantazija, bet tuo pačiu gana įtaigiai liudijanti, kad 1936 metais Vilniuje abu poetai buvo labai artimi. Mums kyla intriga ar tai buvo vienkartinis nuotykis ar daug ilgesnė istorija? Ar romano pradžia ar tuo viskas ir baigėsi? Vertinat Milošo siekius lieka atviras klausimas: ar buvo aistra ar tik išskaičiavimas? Žvelgiant Ivaškevičiaus akimis, galime įtarinėti ne tik dėl meilužio asmens, bet ir dėl vietos, nes Adomo Mickevičiaus romantiškųjų “Vėlinių” III veiksmas ir vyksta buvusiame Vilniaus Bazilijonų vienuolyne.
Būtina pasakyti, kad vienareikšmio atsakymo nerasime nei Franaszkos rašytoje biografijoje, nei knygoje „Dvigubas portretas“, bet tai nereiškia, kad negavome argumento, kuris kviestų gilintis į šį klausimą, kurio atsakymai yra ne tik svarbios žymių poetų biografijos detalės, gal net jų kūrybos paskatų šaltinis, bet ir liudija kaip homoseksualumas gyvavo mūsų istoriniame tarpukaryje, atkreipiant dėmesį į faktą, kad abiems atvejais kalbame apie vyrus ir tėvus.
Jaroslavas Ivaškevičius
Jaunystės homoseksualai
A.Franaszkos knygoje, kuri vietomis yra net per skrupulinga, Nobelio premijos laureato gyvenimo kelyje sutinkame itin daug to laikmečio homoseksualų, tarp kurių nuolat sukosi Milošas savo jaunystės metais.
Pirmuoju minimas Stanislavas Jarockis (Stanislaw Jarocki 1871 – 1944) – dailininkas tapytojas, Vilniaus dailės draugijos narys, aktyvus skautas, dailės mokyklos dėstytojas, Vilniaus Katedros Šv.Kazimiero koplyčios restauratorius.
Šis artistiškos povyzos pedagogas apsigobęs pelerina ir įsismeigęs plunksną į skrybėlę, skautų būrio globėjas, kiekvieną ketvirtadienį rengdavo savo namuose išrinktiesiems arbatėles, kurių metu su savo mokiniais gilinosi į fechtuotės ar dailės paslaptis. Trumpa jo meilė Č. Milošui baigėsi tuo, kai vieną popietę: „Jis prisėdo ant sofutės šalia manęs ir uždėjęs ranką ant genitalijų pradėjo grabalioti. Nuo to laiko jis ėmė manęs neapkęsti.” Vaizdingas poeto prisiminimas ”Gimtojoje Europoje” parodo mums kokį šaltą santykį homoseksualams jis demonstruoja prabėgus laikui, bet XX amžiaus 30- taisiais, o vėliau ir karo metais būtent jie buvo pagrindinė jo draugų rato dalis.
Kalbam mes ne tik apie Jaroslavą Ivaškevičių, su kuriuo Česlovo draugystė buvo grindžiama mokinio – mokytojo santykiais, bet verta paminėti, jog į pačių artimiausių draugų ratą įėjo literatai Jozef Czechowicz bei Jerzy Andrzejewski ir chemikas Boleslaw Bochwic. Su šiuo senu kolegijos bičiuliu jis suartėjo lankydamasis Paryžiuje. Tuo pat metu daug laiko praleista su kompozitoriais Zygmuntu Mycielskiu ir Karoliu Szymanowskiu, bei meno kritiku Janu Lechonu, o keliaudamas į Italiją užmezga draugystę su dailininku Jozefu Rajnfeldu, o jeigu dar pridėsime homoseksualius kolegas rašytojus, kurie siekė bendrauti su Milošu: Stefan Napierski, Antoni Borman ir Jan Tarnowski – gausime tikrai įspūdingą gėjų draugiją.
Č.Milošo pažintis su kiekvienu aukščiau paminėtu lenkų kultūros veikėju verta atskirų studijų. Peržiūrėdamas jų biografijas radau įdomių faktų, kai kuriuos siejančiu su tarpukario Lietuva: Jozef Czechowicz ir jau minėtas Stanislaw Jarocki, ar netgi su Vytauto karaimais: Jan Lechon, kurio senelis dar mokėjo lietuviškai. Nemažai ir skaudžių momentų: Stefan Napierski buvo sušaudytas vokiečių esesininkų, o Janas Lechonas, dėl savo homoseksualumo nepakėlęs vidinės dramos su tuometine visuomene, užbaigė gyvenimą savižudybę.
Laistė sodos vandeniu
Ypatingai įdomi draugystė su Čechovičium, Andžejevskiu ir Bochvicu. Su pastaraisiais dviem ryšys ir pažintis tesėsi dar ilgai, o Čechovičius žuvo 1939 metais bombarduojant Liubliną. Būtent jų dėka Milošas susipažino su trisdešimtųjų metų Varšuvos homoseksualų gyvenimu. Apie tai vėliau rašė: „Centre visi elgėsi tik kaip viešai dera, o nuošaliau - eidavo į tualetą Napoleono aikštėje arba į miesto pirtį – į pirtį kartais eidavau kartu su B.(ochovicu), kuris atskleidė man būdus kaip užmegzti pažintis su įvairiais vyrukais“.
Ne taip paprasta įvardinti priežastis kodėl poetas mielai sukosi seksualinių mažumų rate. Ar jis tiesiog geriau jautėsi jų draugijoje ir realizuodavo su jais savo prigimties homoseksualiąją pusę, o gal jam, viso labo, labai patiko vyrų rodomas dėmesys ir meilikavimai? Kad Bochvicas buvo įsimylėjęs būsimą Nobelio laureatą liudija laiško fragmentas, kurį mums pateikia Franaszka:
„Dabar taip beprotiškai tavęs nemyliu, kaip kad ankščiau (jau bus 12metų!), bet lieki mano širdyje ypatingai arti.” (1946.08.19.) Apie tai, kad toje aplinkoje nevengta ir erotizmo byloja poeto ir vertėjo Romano Koloneckio atsiminimai, kurie perteikia bičiuliško vakarėlio atmosferą: „Buvo daug gerta degtinės. Buvo vasara ir plieskė karštis. Milošas išsirengė. Čechovičius griebė sifoną ir laistė jį sodos vandeniu”.
Labai Jus myliu!
Visai kitokią tiriamąją medžiagą mums pateikia knyga „Dvigubas portretas”. Ši knyga nėra vien abiejų poetų laiškų rinkinys. Leidinio redaktorė Barbara Torunczyk, suteikdama tekstui formą, papildė jį Milošo eilėmis ir rašiniais skirtais Ivaškevičiui.
Be abejonės įdomiausi yra devyniolikamečio antrojo kurso teisės studento Česlovo Milošo laiškai rašyti septyniolika metų vyresniam, nors dar ne klasikui, bet jau žinomam rašytojui J.Ivaškevičiui.
Nepaprastai iškalbingas jau pats pirmas Č.Milošo 1930 metų lapkričio 30 dienos laiškas, kuris prasideda žodžiais: “Labai Jus myliu!”, pridedami keli eilėraščiai ir prašymas juos įvertinti. Po vienuolikos dienų išsiųstas antras laiškas, o paskui ir visi kiti. Visi jie rodo, kad Milošas buvo labai susižavėjęs vyresniuoju kolega, kuris jaunuoliui nepagailėdavo pagyrų ir meilikavimų. Gal būt nereikėtų visko vertinti tiesmukai, nes anam laikmečiui būdinga epistoliarinė egzaltacija, bet jau kitame laiške (1930.12.11.) skaitome: „Net nežinau kaip Jums užsiminti apie savo dėkingumą ir meilę” ir priduriama: „ Jeigu galėčiau, tai parašyčiau apie Patį knygą, kurią pavadinčiau: „J’adore”. („I love”). Akivaizdu, kad naudojant prancūzų kalbą nevienprasmiškai koketuojama su J raide.
Kiti vėliau rašyti laiškai liudija, koks brangus ir reikalingas buvo Milošui susirašinėjimas su Ivaškevičiumi. Trečiasis laiškas prasideda jaudinančiais žodžiais: ”Susirašinėjimas su Tamsta mano gyvenime dabar yra pats svarbiausias dalykas”, o po kelių eilučių ima koketuoti pasakodamas apie savo išvaizdą: „Ūgis vidutinis, bet esu gerai sudėtas ir nesudžiūvęs, greičiau smulkus. Mano veidukas nuotraukose lyg varguolio ar kvailio ir byloja, kad nesu linaplaukis gražuolis”, o po to pratęsia: „Pridedu Tamstai ištraukėlę iš dienoraščio paraščių, kuri kol kas tik viena. Tos visos moterys - beverčiai dalykai, bet gal ten yra ir keletą reikšmingesnių vietų?”(1930.12.20). Be abejonės, kad informacija apie nereikšmingas jo gyvenime moteris, nėra beprasmė, ypač laiške skirtame rašytojui, jaučiančiam silpnybę vyrukams. Erotinė tema laiškuose nuolat pasikartoja. Milošas rašo apie pornografiją: ”Pornografiją mėgstu, bet ne dėl to, kad ji mane dirgintų – erotomanu niekada nebūsiu”, bei pasakoja apie seksualines patirtis: „Ir vėl negaliu labai pasigirti savo seksualiniais patyrimais”.
Glamonėjo keista būtybė
Nieko keista, kad netrukus Ivaškevičiui parūpo susitikti su naujuoju gerbėju - jis pasikviečia Milošą atvykti į Varšuvą ir vos tik jaunasis studentas pasiguodžia, kad stinga kelionei lėšų – tuoj pat pasiūlo jam paramą. Jie susitiko 1931 metų pradžioje. Kelionė Milošo labai nepradžiugino. Sostinėje jis pajuto savo provincialumą: („Svečiuodamasis Varšuvoje jaučiausi įsitempęs – nuolatos vijau šalin mintis, kad tu su manimi tik iš gailesčio.”).
Po pirmo susitikimo jie jau kreipėsi susirašinėdami vienas į kitą „tu”, bet didesnių pokyčių Milošo laiškuose neatsirado. Jaunasis poetas vis dar žavėjosi vyresniuoju kolega, ieškojo užtarimo skverbiantis į Varšuvos literatūrinę visuomenę, o kartais naudojosi ir materialia paramą. Ar tuomet jie miegojo kartu? Atsakymo nėra. To meto laiškuose nepriimta atvirai kalbėti apie savo seksualumą, nors Milošo erotizmas nuolat spingsojo tarp eilučių. Štai kad ir sapnai, kuriuos aprašo savo laiške Jaroslavui: „Tas sapnas buvo nereali regimybė pilna keistų padarų, nuo kurių man šiurpo oda. Mane bučiavo ir glamonėjo keista būtybė: Tu moters kūne!”, bei kitas sapno fragmentas: „Kelias naktis mylėjausi su vyru, kuris buvo mergina vyro kūne. Pirmasis sapnas buvo toks nuostabus, o antrasis – viena bjaurastis“. Tokie reginiai be abejonės veikė Ivaškevičiaus vaizduotę, bet būtina paminėti, kad Milošas nevengė fragmentų, kuriuose „pristabdydavo“: „Ištiesų gal ir gerai kad mes nesusitinkame. Gerai, kad nesimatome.“
Kitoje epochoje
Milošo ir Ivaškevičiaus draugystė metams bėgant kito, ištvėrė karo išbandymus, bet 1951 metais būsimam Nobelio premijatui palikus Lenkiją judviejų santykiai blėso, bet po kelerių metų jie ėmė matytis ir 70-aisiais atgimęs ryšys vėl pulsavo draugyste. Deja, apie pirmuosius jų draugystės metus žinome tik iš kelių Česlovo laiškų ir vieno Jaroslavo atviruko. Galbūt dar ne visi Milošo archyvai mums pasiekiami, kuriuose nugulę Ivaškevičiaus laiškai suteiktų daug daugiau spalvų iš praeities iškylančiam dviejų vyrų portretui.
Ieškodamas šiam rašiniui paskutinio sakinio atradau mano pasibrauktą J.Ivaškevičiaus frazę:
„Kiekvienas laikmetis turi savitų bruožų ir detalių, kurių kitoje epochoje niekaip nesugebėsime atkurti ir suprasti.“
Su meile GL Uosis
Komentarai (17)
pastebėjote klaidą?gayline.lt © Forter group 1995-2011 | atsegtukas