Mirė paskutinysis holokaustą išgyvenęs homoseksualus žydas

Šiuo metu yra prisijungę 61 svečias ir 0 narių Jūs esate neprisijungęs | | registruotis |

Visuomeninė Lietuvos LGBT+ svetainė

Pranešk prokuratūrai »

Apklausa

Ar Jums patogesnė naujoji GayLine.LT svetainė?

Rezultatai | Kitos apklausos

Balsų: 342, komentarų: 5

Renginiai

Žmogaus teisių diena 12/10 - 12/10

Visi renginiai »

Reklama

Mūsų bičiuliai

Atsiuntė Oxious, pirmadienį, 2012.07.23 10:39. Perskaityta 19599 kartus

Gedas Bekas (Gad Beck) II-ojo pasaulinio karo pasipriešinimo prieš nacius dalyvis ir paskutinis žinomas homoseksualus žydas, išgyvenęs holokaustą, mirė Berlyne prieš pat savo 89-ąjį gimtadienį.

Gad Beck

Bekas buvo vienas pirmųjų homoseksualų teisių aktyvistų, o taip pat ryžtingas kovotojas už homoseksualų teises itin priešiškai nusiteikusioje ir represyvioje pokario Vokietijos visuomenėje, kur homoseksualumas buvo laikomas nusikaltimu. Jis garsėjo šmaikščiu ir gyvu kalbos stiliumi.

Vokiečių pokalbių laidoje jis sakė: „Amerikiečiai Niujorke mane pavadino didžiu didvyriu. Aš pasakiau ne... Aš esu mažas didvyris“.

Bandymas karo metu išgelbėti savo draugą, turbūt buvo pati svarbiausia patirtis, nulėmusi jo tolimesnį gyvenimą. Nepilnametis Bekas tuomet apsivilko „Hitlerio jaunimo“ (Hitler-Jugend) uniformą ir įžengė į žydų deportacijos centrą, kad išlaisvintų savo mylimąjį, taip pat žydą, Manfred‘ą Lewin‘ą. Jis paprašė vadovaujančio karininko, kad šis išleistų paauglį darbams statybose. Karininkas sutiko. Jau išėjus iš pastato Manfred‘as atsisakė išvykti, sakydamas „Gedai, aš negaliu su tavimi eiti. Aš reikalingas šeimai, jei juos paliksiu dabar – aš niekuomet nebūsiu laisvas“. Taip neatsisveikinę jie išsiskyrė. „Tą akimirką žiūrėdamas, kaip jis nueina“, prisimena Gedas, „aš užaugau“. Vėliau naciai deportavo visą Lewin‘ų šeimą į Aušvicą, kur jie buvo nužudyti.

Šnekėdamas apie savo, kaip homoseksualaus žydo, gyvenimą, Beckas dažnai sakydavo: „Dievas nebaudžia už gyvenimą meilėje“. Jo gyvenimas pavaizduotas dvejuose dokumentiniuose filmuose: „Gedo Beko gyvenimas“ ir „Paragrafas 175“ (Vokietijos baudžiamojo kodekso straipsnis, draudęs homoseksualumą dar iki Hitlerio atėjimo į valdžią, kuriuo naciai vėliau rėmėsi naikindami homoseksualus).

Pasak nacių rasinių statymų Bekas buvo mišrūnas (vok. mischling), jo tėvas buvo Austrijos žydas, o motina – vokietė, kuri priėmė judėjų tikėjimą. Todėl buvo kartu suimtas su tėvu, kad būtų deportuoti. Tačiau po masinio „arijų“ žmonų protesto Rosenstrasse gatvėje Berlyne buvo paleistas.

Naciams pradėjus persekioti žydus, Gedas prisijungė prie pogrindinio jaunimo Sionistų pasipriešinimo judėjimo „Chug Chaluzi“ ir naudojosi savo pažįstamų gėjų pagalba, kad išgelbėtų žydus Berlyne. Holokausto memorialiniame muziejuje Vašingtone Bekas pažymėjo: „būdamas homoseksualiu aš galėjau kreiptis į savo pažystamus homoseksualus, ne žydus, kad jie slėptuvėse paruoštų maistą“.

Prieš pat karo pabaigą 1945 žydų šnipas dirbęs gestapui išdavė Beką ir jo draugus. Jis buvo sulaikytas žydų perkėlimo stovykloje. Nugalėjus nacius 1947 metais išvyko į Izraelį, o 1979 vėl sugrįžo į Vokietiją ir tapo Žydų švietimo centro suaugusiems direktoriumi. Čia jis organizavo vienišų homoseksualių žydų susitikimus, kasmet dalyvavo Kristoferio gatvės gėjų parade Berlyne, kur nešdavo Izraelio vėliavą. Bekui mirus pasiliko jo partneris Julius Laufer, su kuriuo jie kartu išgyveno 35 metus.

Pagal Jerusalim Post ir Wikipedia.