Graikiškas
Sutrupėjo rūmai
Dzeuso
Olimpo kalno viršūnėj.
Strėlė nežabota greitį pagavo,
Pasiekusi žemę alyvmedžiu pražydo.
Visos Atikos žmonės, metekai, piliečiai,
Užgrūdinti karo, stovėjo.
Garbingi kalavijai švietė, atspindėjo
Pakirstos Saulės spindulius.
Atėnės ašara, apgailinti tėvą, krito po kojom
Basom.
Išbarstyti, išsodinti po pasaulį,
Lyg akli būdami ieškojo
Žemės vaikai šviesos.
Afroditės aukso pirštai palietė,
Užgavo jausmus Herai.
Santuoka suirs su Dzeusu,
Krono rūmų nėra.
Maldavo, prašė sukurti, atstatyti
Iš Hado požemių valdų
Vergų. Surinks po akmenį tų rūmų,
jau kaip statyti pamirštų...
Pralietas kraujas
Dėl žmonių, gyvenančių greta dievų.
Dzeuso užmarštin nublokšti,
Dieviški vaikai pakurstė žmones karui...

Išpuikus beveidė moteris

Išpuikus beveidė moteris,
Nuo garų išdžiūvusiomis akimis,
Atsidavė pragaro alsavimui.
Sumėčiusi pėdas ji pasiekė
Nepasiekiamai tolimą žemę,
Išskerdė kitaminčius.
Nesantaikos skleidėja,
Gašli vaikiškos šypsenos
Dėvėtoja, užsidengė kauke.
Prikėlė titanus iš pragaro,
Sukurstyti godumo
Išsiruošė į karą.
Prie Mėlynų Kojų klūpodama
Kentėjo. Atsakmo tariamo ieškojusi
Tylėjo.
Pagiežingai naikinusi šviesą
Išvėmė baltąją tamsą.
Titanai pergalėje nublanko.
Tas nevergas, neplovęs jai kojų
Nenumaldomo pykčio
Akivaizdoj.
Sumindė išmėtytas sielas
Spygliuotom grandinėmis aprėdytom
Kojom.
Neliko vilties. Neįmanoma.
Neužčiuopė josios alsavimo.
Genocidą įvykdžiusi tolimoj žemėje
Išpuikusi moteris guli be sąmonės.
Čia ji sukūrė pragarą Žemėje.
Mėlynos Kojos spurda pasąmonėj..


Rojaus obuoliukai

Mano ugnikalnis
Išsiveržė - -
Tavo sodą užliejo.

Neliko, nekrito,
O pasakos kito
Per amžius seniai pamirštus;
Dėl to ji tupėjo,
Į saulę žiūrėjo
Ir valgė savo vaikus.
Melavus tikėjos
Laimės nešėjos
Ir braidė per savo sapnus;
Mažam kambarėly
Liepsnos ji ilgėjos
Kentėjus devynis metus

Į lavą plumpsėjo
Sunokę – raudoni, žali –
Tavo sodo obuoliai.