Ar įmanoma išgydyti homofobiją?
Data: 2018.09.27 10:30
Tema: Kita informacija
Mokslininkai jau seniai atsisakė minčių pakeisti žmogaus seksualinę orientaciją, nes egzistuoja konsensusas: negalima gydyti tai, kad nėra pripažįstama liga.
JAV homosekslumas nebelaikomas sutrikimu nuo 1973 metų. 1990 metais analogišką sprendimą priėmė ir Pasaulinė Sveikatos Organizacija.
Homofobija atvirkščiai vis dažniau tampa mokslininkų dėmesio objektu, bandant suprasti jos prigimtį.
„Iracionalios baimės“
Amerikiečių psichologas George Weinberg, kuris sukūrė homofobijos terminą praėjusio amžiais 60-aisiais metais, jį apibrėžė taip: „homofobija yra baimė būti artimame kontakte su homoseksualu“.
1972 metais savo knygoje „Visuomenė ir sveikas homoseksualas“ daktaras Weinberg rašė: „Niekuomet nepripažinčiau paciento sveiku, jei jam nepavyktų įveikti savo išankstinių prietarų prieš homoseksualumą“.
Emmanuele A. Jannini, Romos universiteto Tor Vergata endokrinologijos ir medicinos seksologijos profesorius mano, kad homofobija - tik ledkalnio viršūnė. Pasak jo, šis reiškinys susijęs su tam tikrais asmenybės bruožais ir, jei yra kartu su prievarta, gali būti pripažintas psichikos sutrikimu.
Jannini sukėlė ginčus tarp savo srities profesionalų paskelbęs 2015 metais publikaciją žurnale Sexual Medicine, kurioje atskleidžia sąsajas tarp homofobijos ir psichotizmo (charakterio bruožo, rodančio polinkį į pykčio ir priešiškumo pasireiškimą).
Konservatyviai nusiteikę kritikai pavadino šiuos seksologo teiginius „naudingais LGBT“. Tačiau pokalbyje su BBC korespondentu Jannini gynė savo tyrimus, nurodydamas, kad mano asmenybę su homofobiškais polinkiais esančia iš esmės silpna.
„[Silpna] – tai ne mokslinis terminas, o mano, kurį aš vartoju, kad mane geriau suprastų“, sakė profesorius.
Homofobijos skalė
Savo straipsnyje Jannini siūlo naudoti jo sukurtą homofobijos skalę, kuria jis naudojosi matuodamas homofobijos lygį tarp 551 italų studento. Jis lygino gautus rezultatus su kitais psichologinių parametrų matavimais.
Straipsnyje Jannini išsako prielaidą, kad labiau išreikštas polinkis į homofobiją koreliuoja su tokiomis charakterio savybėmis, kaip psichotizmas ir nebrandūs gynybiniai mechanizmai, o stabilus prieraišumas prie tėvų liudija mažą polinkį į homofobiją. Čia jau kalbama apie psichikos problemas, kurias įmanoma išgydyti – teigia Jannini.
„Tarkim jums nepatinka homoseksualų elgesys. Tačiau tai visiškai nereiškia, kad jūs būtinai visiems aiškinsite, kad pats nesate homoseksualas ir jų negalite pakęsti. Taip pat, kad nesutinkate, jog homoseksualūs mokytojai mokytų jūsų vaikus“, sako daktaras Jannini.
„Mes šimtmečiais ginčijomės ar homoseksualumas yra liga, ir štai dabar mes parodėme, kad tikra liga kurią reikia gydyti, yra homofobija“, tęsia jis.
Kultūros faktorius
Tačiau socialiniai ir kultūriniai faktoriai stipriai įtakoja asmenybės formavimąsi ir jau naujesniame straipsnyje Jannini bei jo kolegos nagrinėjo, kaip tam tikri kultūrų tipai, kuriems būdingi stipriai išreikšto vyriškumo, moralizavimo ir misogynijos komponentai – koreliuoja su homofobijos lygiu“
2017 metais paskelbtame straipsnyje jie lygino tyrimų rezultatus tarp 1048 studentų iš šalių su skirtingomis religijomis: Italijos (dominuojantys katalikai), Albanijos (dominuojantys musulmonai) ir Ukrainos (dominuojantys pravoslavai).
„Įdomu, kad religija pati savaime nekoreliavo su homofobijos lygiu. Homofobijos lygį veikiau įtakojo fundamentalistiniai įsitikinimai vienoje ar kitoje kultūroje“, sako daktaras Jannini
Dogmos galia
Saikingų tikinčiųjų balsai rodo, kad tikėjimas pats savaime nėra pretekstas ar priedanga homofobijai.
„Mes nepakantūs nuodėmei, bet ne nusidėjėliams“, sako Vachtang Kipshidze , Rusijos Provoslavų bažnyčios (RPB) Sinodo skyriaus visuomenei pirmininko pavaduotojas.
Pasak jo, RPB negali pakeisti savo neigiamo požiūrio į homoseksualumą, nes jis kyla ne iš bažnyčios, o iš Dievo. „Mes manome, kad žmonės kurie palaiko vienalyčius santykius yra savo nuodėmingumo aukos ir todėl turi sulaukti dvasinės paramos“, pareiškė jis.
Toli gražu ne visi RPB atstovai pritaria tokiai „minkštai“ pozicijai. „Suprantu Rusijos žmonių pasipiktinimą. Šventasis raštas liepia užmėtyti akmenimis visus šiuos netradicinės orientacijos vaikinus“, 2012 metais pareiškė pravoslavų dvasininkas Sergij Rybko, komentuodamas ginkluotų žmonių išpuolį Maskvos gėjų klube.
Vachtang Kipshidze atsako: „Naujajame testamente nėra nieko, kad lieptų akmenimis užmėtyti bet kokius nusidėjėlius“. Pasak jo, bažnyčia nekriminalizuoja svetimavimo nuodėmės, tad lygiai taip pat nepritaria tos pačios lyties santykių kriminalizavimui. Tačiau jis pritaria, kad daug tikinčiųjų nesupranta Švento rašto ir naudoja jį, kad pateisintų savo polinkį į smurtą.
Kalbos galia
„Neabejotina, kad kai kurie išsireiškimai naudojami daugelio veikėjų savo pamoksluose bažnyčiose, skleidžia negatyvų požiūrį į LGBT bendruomenę“, sako Tierman Brady, airių aktyvistas ir politikas, dažnai išsakantis paramą tarp katalikų seksualinėms mažumoms. Jis vadovauja judėjimui Equal Future, kuris buvo įkurtas Popiežiaus Pranciškaus vizito šiemet Dubline metu. „Homofobija nėra prigimtinė žmogaus savybė. Ji įsisavinama iš išorės“, tvirtina Brady.
Požiūris į LGBT šiais laikais keičiasi daugelyje šalių, tarp jų ir rytinėje bei centrinėje Europoje, Indijoje ir Kinijoje, tačiau sunku tikėtis, kad įvyks staigūs pokyčiai po šimtmečius trukusio priešiškumo ir šmeižto - tęsia jis.
„Tačiau bažnyčia – tik dalis žmonių gyvenimo ir homofobija įsisavinama iš tokių visuomenės gyvenimo sričių kaip sportas, politika, kultūra“, tvirtina aktyvistas. „Kultūra konservatyviose šalyse gali sugriežtinti pačius griežčiausius religinius draudimus“, pažymi Brady.
„Šalys kuriose stebime homofobijos augimą – tai šalys, kur LGBT bendruomenės nariai nepastebimi, todėl tokiose šalyse lengviau sukurti baimės ir nepasitikėjimo atmosferą“, apibendrina jis.
Stereotipų galia
Patrick R. Grzanka – psichologijos profesorius Tenesio universitete ir žurnalo Journal of Counseling Psycholog redaktorius. Jo tyrimai rodo, kad homofobija taip pat susijusi su stereotipais. 2016 metais jis kartu su kitais mokslininkais tyrė 645 JAV studentus ir įvertino juos pagal homofobijos lygį.
Jie išskyrė keturis įsivaizdavimus:
• Žmonės, priklausantys seksualinėms mažumoms, gimė tokiais;
• Visi vienos seksualinės grupės nariai panašūs vieni į kitus;
• Vienas žmogus gali priklausyti tik vienai seksualinei grupei;
• Jei susipažįstate su žmogumi iš vienos grupės, jūs sužinote apie visą grupės visumą.
Nenuostabu, kad tarp amerikiečių studentų daugelis sutinka su pirmu teiginiu, kuris skelbia, kad priklausomybė seksualinei mažumui atsiranda gimus. Su šiuo teiginiu sutiko visų grupių respondentai.
Tačiau pritarimas kitiems trims teiginiams išskyrė respondentus su stipriai negatyviu nusistatymu seksualinių mažumų atžvilgiu.
Grzanka vadina šį reiškinį „besąlygiška pirmenybe“ žmonių sąmonėje, kuri palengvina jiems kai kurių prietarų priimtinumą. Jis mano, kad švietimas yra patikimiausia priemonė, kad įveiktume šiuos žmonių santykių prietarus, o tai sumažins ir homofobijos lygį.
„Mums reikia vykdyti žmonių švietimo ir informavimo kampanijas, ir įtikinti žmones, kad gėjai nėra visi panašūs vienas į kitą, o seksualinė orientacija – nėra kažkas ką galima pakeisti“, sako Grzanka.
„Nėra nieko, kad gimdo iracionalias baimes prieš seksualines mažumas. Žmonijos istorijoje buvo laikotarpiai, kuomet homoseksualūs santykiai nebuvo persekiojami, o netgi buvo sveikintini ir buvo saugomi įstatymų“, pažymi jis.
Yra duomenų, kad švietimas gali turėti reikšmingą poveikį visuomenei dėl ginčytinų dalykų.
1999 metais du trečdaliai amerikiečių prieštaravo santuokoms tarp tos pačios lyties asmenų ir tik trečdalis pritarė jų įteisinimui. Tai liudija Gallop agentūros apklausos. O po 20 metų – situacija priešinga: virš dviejų trečdalių amerikiečių pritaria tos pačios lyties asmenų santuokoms. Ir tik mažiau nei trečdalis – prieš.
Tyrimai atskleidžia, kad daugiau nei 10% suaugusių LGBT narių yra susituokę, o atvirumas aptariant šią temą padeda įveikti homofobiškas nuotaikas.
Nežinia, ar galima gydyti homofobiją kaip psichinį sutrikimą, tačiau mokslininkai mano, kad pradeda suprasti jos prigimtį.
Pablo Uchoa, BBC
Šaltinis: BBC.
|
|