Po šimtmečių persekiojimo ir uždaro gyvenimo, pagaliau, tūkstantmečių sankirtoje, visiškai normalu, netgi šaunu būti gėjumi.

Tai ką gi būti “gėjumi” reiškia? Tai daug daugiau nei susimetimas į krūvą su savo lyties atstovu. Būti gėjumi, reiškia tuo pat metu gyventi dviejuose pasauliuose: įprastame pasaulyje, kurį žino daugelis žmonių, ir homoseksualių žmonių pasaulyje, pilname talentingų, įdomių asmenybių... Būti gėjumi yra gyvenimo stilius, kupinas ir žavus savo papročiais, gyvenimo taisyklėmis ir netgi žodynu. Kuogi mes išsiskiriame iš kitų? Galbūt tai laisvės pojūtis, supratus jog esame vienos iš paskutiniųjų mažumų nariai, kurių dar įprasta nekęsti. Jeigu jūs galite su tuo susitaikyti, jūs galite toleruoti beveik bet ką, na galbūt išskyrus blogą skonį... Gėjai linkę išbandyti naujus pojūčius, nuotykius, sutikti naujus draugus, o gal ir... Tačiau mus sieja daugybe bendrų dalykų: užsukę pas gėjų į svečius, pamatysite tuos pačius žurnalus, skoningus ir stilingus drabužius, o kur dar pasimatymų ir susitikimų ritualai. Tačiau monotonija yra svetima, mes esame ir laisvamaniai, ir religingi, ir konservatoriai, ir kairieji, liekni, stambūs, mokslininkai, humanitarai, bankininkai... Esant šiai įvairovei, mus sieja savęs supratimas, savigarba bei gyvenimas dviejuose pasauliuose, kurie nesikerta taip dažnai kaip turėtų.

Kodėl mes tokie?

Nuo pat žmonijos aušros žmogus domisi iš kur jis kilęs. Šiuo požiūriu nesiskiriame ir mes. Kodėl vieni berniukai išauga heteroseksualiais, o kitus nenumaldomai traukia vakaronės su kitais vaikinais? Galbūt tai paveldima, o gal tai nulemė tiesiog nepastebimas krislas akyje? Pabandykime nužvelgti egzistuojančias teorijas:

1. Dominuojanti motina.
   Dominuojanti motina geriausiai žino, kas yra reikalinga jos pasididžiavimui ir džiaugsmui, tiesa sakant ji žino, kas geriausia visiems. Ji visuomet dalyvauja mokyklinėje bei užklasinėje veikloje, kad visuomet matytų savo sūnelį ir jis taptų mokytojos pamėgtuoju. Vėliau, ji tiesiog tikisi abipusio pasiaukojimo, dažnai primindama, kaip daug ji aukojosi savo atžalai. Šios teorijos šalininkai mano, jog motina ‘tapydama’ sūnų pagal savo įvaizdį, tiesiog priverčia sūnų tapti ‘mergina’, kaip jo motina. Tačiau, patirtis sako, jog koreliacija tarp dominuojančios motinos ir gėjiško gyvenimo, nedaugiau nei sutapimas. Daugelis berniukų, turinčių dominuojančias motinas, išauga heteroseksualiais, galbūt kartais su maniakiniais polinkiais. Ir atvirkščiai, kai kurie berniukai, užaugę tylių, šeimininkiškų motinų aplinkoje, nuo pat vaikystes suvokia esą gėjai ir užauga raiškiomis gėjiškomis asmenybėms.
2. Nutolęs tėvas.
   Kai kurie psichologai yra iškėlę hipotezę, kad nutolę, išsiskyrę tėvai palieka sūnų be pozytivaus vyriškos lyties atstovo vaidmens, ko pasekoje, vaikinai nežino, ka reiškia būti ‘tikru vyru’. Vienas iš šios teorijos trūkumų, kad gėjai jau jauname amžiuje pajunta, kad gėjus nežinantis kaip būti ‘tikru vyru’, tas pat kas nemokanti plaukti žuvis. Vaikinas supranta, kad būti tikru vyru reikalauja drasos, savęs supratimo bei savigarbos. Jei šios vertybės nėra išugdomos šeimoje, jų greit išmokstama gyvenimo mokykloje. Kitas teorijos trūkumas: kad ir kaip bebūtų gaila, yra daug vienišų šeimų. Tačiau, toli gražu ne visi berniukai tampa gėjais. Galbūt tai sukuria vyrų dominuojamą visuomenę, tačiau tėvų įtaka, atžaloms tampant gėjais yra stipriai pervertinta.
3. Draugiškas treneris, kunigas ar kita autoritetinga asmenybė.
   Daugelis tėvų sužinoję, kad jų sunūs - gėjus, puola kaltinti kitas vyriškos lyties asmenybes, su kuriais jų vaikas augdamas bendravo, o taip pat keikia save kam jie sutiko ir skatino, kad jų sūnus patarnautų prie altoriaus, žaistų futbolo komandoje, lankytų skautų organizaciją ar dramos būrelį. Tačiau jie nepastebi, kad vaikas dalyvavo užklasinėje veikloje sužavėtas galimų pasiekimų: sportavo, kad būtų platesni pečiai ar graženė figūra, patarnavo, nes norėjo neįprastai rengtis, priklausė skautams, nes patiko būti su uniforma... Tėvams visiškai nereikėtų baimintis homoseksualių mokytojų, nes kaip statistika sako, apie 80% vaikų tvirkintojų yra heteroseksualai. Galima daug samprotauti šia tema, tačiau tikrai homoseksualus mokytojas savo laisvą laiką mieliau praleistų su tikru vyru, nei su berniukais.
4. Masturbavimasis.
   Atleiskite, juk ne visi vaikinai yra gėjai?!
5. Tai kas gi iš tiesų? - Tiesiog sėkmė!
   Gėjams svarbu ne tai kas kelnėse (nors tai svarbu irgi), tačiau taip pat kas ir genuose. Tai ar jūs atsakote į motinos gamtos šauksmą, jau kita istorija. Tikrasis klausimas, ne kodėl esama gėjais, o kas suteikia drąsos jais būti. Kas norėtų būti apšauktu ‘pydaru’ mokykloje ar universitete? Tačiau pasitikėjimui savimi augant, baimė būti atstumtam visuomenės užleidžia vieta troškimui būti savimi. Tai neabejotinai viena iš priežasčių kodėl dauguma gėjų yra labiau išsilavinę nei didžioji pilka visuomenės masė. “Jei aš esu geresnis nei dauguma kažkokioje srityje, tuomet faktas, jog aš esu gėjus nebėra svarbus”. Tiems, kurie bijo atverti duris ir žengti žingsnį į priekį: laikai ir požiūriai keičiasi. Situacija nėra ideali, bet ji daug geresnė dabar nei buvo penketą metų ir patikėkite daug daug geresnė nei dešimtį metų atgal.

Klystkeliai...

Ir vis dėlto stebėtina, ko tik vaikinai nesugalvoja, kad išvengti savo likimo. Tie, kurie negali ar nenori pastebėti, kas jie esą, ieško ‘tinkamos’ merginos. Vėliau galbūt jie susituoks, tačiau tik dėl pinigų, padėties visuomenėje ar baimės alternatyvai, turėdami viltį pasikeisti. Kiti nutars gyventi pastoviai kartu su trupučiu vaizduotės ir savo dešiniąja ranka. Treti pasirinks kunigystę. O nestabilios psichikos žmonės nutars kompensuoti savo ‘trukumą’ atvira homofobija. Esminės klaidos:

1. Homofobija ir kitos persistengimo formos.
   Istorija kupina pavyzdžių: Roy Cohn, J. Edgar Hoover, Terry Dolan. Gėjai homofobai mano, kad jiems pavyko apgauti visą pasaulį, nors tai netiesa. Jie daug šneka, žaidžia sudėtingą žaidimą, tačiau viduje jie daugiau nieko nenorėtų tik pakedenti gražaus vaikinuko plaukus. Ir tai jiems varo siaubą. Pasiūlymas šiems vaikinams: neleiskite baimei valdyti jūsų, nugalėkite ją.
2. Kunigystė.
   Tarp gėjų ir kunigų yra ir bendrų bruožų: nevaržanrtys drabužiai, ir jei esate katalikas kiek jums laiko reiks laukti, kad galėtute išsiskirti ir nešioti raudonus? Tačiau blogiausia tai, kad seksas yra uždraustas. Panašu, kad dauguma gėjų vaikinų, stojančių į kunigystę, nenori viešumos, kad kiti žmonės apie juos sužinotų, nori likti už uždarų durų su savimi, o galbūt nusivylė po pirmosios nesekmės. Tačiau ar vargonų muzika galėtų išlaikyti šias duris uždaras? Ar toks jų pašaukimas? Jei pašaukimas - padėti žmonėms, galbūt geriau išlikti atviram, tuo pačiu padedant ir sau ir kitiems.
3. Santuoka.
   Kai kurie gėjai kaip alternatyvą savo gyvenimui pasirenka auksinį žiedą ant rankos. Vaikinai tuokdamiesi mano, kad jų žmonos gali tapti atsvara tikriesiems jiems, kad su laiku ‘tai’ praeis. Kad tai būtų taip paprasta... Nepaisant geriausių ketimų, gėjai, kurie sukryžiuoja pirštus ir mano, kad heteroseksualios vestuvės yra išeitis, greit įsitikina, kad jos nieko nepakeičia, o jie tik apkartina savo panelės gyvenimą. Anksčiau ar vėliau, jų hormonai primins apie save. Mažai moterų turi pakankamai kantrybės ar per mažai savigarbos, kad lauktų kol jų antroji pusė pagaliau išsiaiškins su savimi. Taigi, kodėl gėjai renkasi tradicinę santuoką? Gabūt dėl šeimos, visuomenės ar bažnyčios spaudimo. Tačiau kas gali būti blogiau nei gyventi ne tą gyvenimą, kurio trokšti ir kaip galima didžiuotis miegant kartu su moterimi, jei daug mieliau gyventum kartu su vaikinu?