V. Valentinavičius. Miestas kaip socialinio veiksmo erdvė
Data: 2010.04.10 10:00
Tema: Komentarai, nuomonės
Istorinėje perspektyvoje miesto plėtrą paskatino gyventojų prieaugis, o taip pat padidėjusi migracija – atvykėliai iš ūkių, kaimų ir mažesnių miestų. Migravimas iš kaimų ir miestelių aktualus ir šiandien. Judumas iš periferijų į didesnius miestus visuomet arba dažniausiai susijęs su naujomis galimybėmis, kurių taip trūko ir trūksta kaimiškose vietovėse.
Žinoma, kai kas miestą laikė naujų galimybių šaltiniu, tačiau būta ir tokių, kurie jį siejo su dinamizmu ir kūrybiškumu. Kultūra apskritai neatsiejama nuo visuomenės, kuri yra nuolat kintantis darinys. Anot Anthony Giddens, žymaus britų sociologo, kultūra apima du aspektus: nematerialius, tokius kaip įsitikinimai, idėjos bei vertybės, kurios sudaro kultūros turinį, ir materialius, kurie šį turinį išreiškia. Tikėtina, kad kultūrinės vertybės ir normos ilgainiui pasikeičia.
Šiandien, tikriausiai, retas mūsų moterį gali įsivaizduoti be balsavimo teisės, o išsimokslinusį - tik vyriškos lyties atstovą. Tikėtina, kad šių ir daugelio kitų socialinių, politinių ir pilietinių teisių individai neturėtų be socialinių judėjimų, kurie keitė taip giliai įsišaknijusias ir dažną palietusias kultūrines vertybes ir normas. Galių persiskirstymas privačioje ir viešoje erdvėje tapo vienas iš svarbiausių XX a. diskursų, o taip pat homoseksualių asmenų išsilaisvinimo, LGBT judėjimo pradžios laikotarpiu.
Miesto tankumas, kultūrinė ir tautinė įvairovė miestą vaizdavo kaip atvirą veiksmo laisvei bei seksualinei įvairovei, tikriausiai todėl įvairios mažumos, seksualinės subkultūros burdavosi miestuose, kurdavo savo erdves, kurios buvo demonizuojamos ir kontroliuojamos. Nūdieną žinomi ir pripažįstami LGBT ((lesbiečių, gėjų, biseksualų ir transseksualų) išsilaisvinimo ženklai: San Francisko Kastro rajonas (Castro District), Amsterdamas ir New York priemiesčiai buvo vaizduojami kaip hedonizmo, vyrų pasilinksminimo centrai lyginami su „raudonųjų žibintų kvartalais“, kaip antipodas šeimos vertybėms, visuomenės moralei. Vieta ir laikas neatskiriami nuo asmens, jo požiūrio į save, ir, žinoma, pasirinkimo laisvės.
Savęs vertinimas ir požiūris į savo seksualumą, dažnai nulemia vietą ir laiką: dažniausiai tai naktis ir rūsys. Hegemoniškumas ir įsitvirtinęs normatyvumas riboja LGBT erdvių pasirinkimą, tai, kas kuriama sulyginant su nedora ir priešprieša moralinėms vertybėms, tačiau šios erdvės dažniausiai būna vienintelės, kuriose savo lytinį identitetą slepiantis individas gali būti savimi, taip sutvirtindamas vyraujančius stereotipus ir vėl pastatydamas save į demonizuojamojo padėtį.
Būdamas atviresnis tautinei ir kultūrinei įvairovei miestas patraukia ne tik turistus, tačiau ir miestų bei periferijų gyventojus, kurie, kurdami LGBT erdves - „gėjų“ vakarėlius butuose, pirtyse, susibūrimus kavinėse (kino teatras „Kronika“, „Akimirka“, „Lailailuta“, „Relax“, „Obuolys“ „Soho“) - formavo LGBT socialines grupes, kurios ilgainiui virto bendruomene. Suaktyvėjęs dėmesys LGBT asmenims, homoseksualią elgseną prilyginant deviacinei, LGBT asmenų niekinimas sudarė prielaidas „baro lankytojams“ kovoti už erdvę, kuri nežemintų asmens orumo, už bendražmogiškas teises, neskirstant asmens pagal jo seksualinę elgseną ir nediskriminuojant dėl lytinės orientacijos.
Daugiau: Delfi.lt
|
|