Vienos lyties porų teisinis registravimas
Data: 2010.07.18 10:55
Tema: Kita informacija
Lietuvoje tos pačios lyties poros negali sudaryti santuokos. Tai visiems žinomas ir dažnai kartojamas faktas. Tačiau paprastai šis faktas tik konstatuojamas, o jo sukeliamos pasekmės užmirštamos. Santuoka pirmiausiai yra teisinė, o ne moralinė, paprotinė ar religinė kategorija. Tai sutartis, kuri susituokusiems asmenims sukuria realias teises ir pareigas. Šis straipsnių ciklas padės tos pačios lyties poroms sukurti teisinius santykius, panašius į tuos, kuriuos sutuoktiniai įgyja keliose srityse: paveldėjime, sugyventinio atstovavime, bendro gyvenimo, turto, gyvenamosios vietos naudojime, vaikų auginime. Bus trumpai aptartos galiojančios teisės normos, pateikti praktiniai patarimai. Atskirai bus aptartos ir tos teisės, kurių homoseksualios poros pagal esamus įstatymus negali gauti.
Pagrindžiant draudimą susituokti tos pačios lyties asmenims paprastai apeliuojama į visuomenėje nusistovėjusius papročius, moralę, išreiškiamas noras draudimu ginti tradicines vertybes – šeimą, dorą. Moralei ir tradicijai teisinėje valstybėje yra vietos, tad tokie argumentai savaime nėra niekiniai. Tačiau teisinėje valstybėje pirmenybė turėtų būti teikiama teisiniams argumentams.
Visuomenėje egzistuoja įvairūs visuomeniniai santykiai: paprasti ir sudėtingi, reikšmingi ir nelabai, plačiai paplitę ir vienetiniai. Būtų ne tik nerealu, bet ir žalinga tikėtis visus visuomeninius santykius sureguliuoti teisiškai. Tačiau akivaizdu, kad dalį jų būtina reguliuoti – to paprasčiausiai reikalauja gyvenimo realybė. Jei tokie santykiai nereguliuojami, o paliekami likimo valiai, gali kilti daug praktinių problemų. Kohabitacija – gyvenimas kartu – yra asmeniniai ir turtiniai tarpusavio santykiai. Įstatymų leidėjas pripažįsta būtinybę juos reguliuoti įtvirtindamas santuokos institutą. Sugyventiniai gali susituokti, tuomet jie prisiims visumą teisių ir pareigų – jų turtas taps bendru, jie galės pasiimti vienas kito pavardę, taps įstatyminiais įpėdiniais, tam tikrais atvejais galės vienas kitą atstovauti, gaus privilegiją neliudyti prieš sutuoktinį teisme ir taip toliau. Susituokę sugyventiniai gauna gana didelį teisių ir pareigų paketą, nes gyvenimas kartu reikalauja tam tikrų teisinių rėmų. Bet jei sugyventiniai yra tos pačios lyties, jei jų seksualinė orientacija neatitinka įstatymo raidės, tuomet būtinybė reguliuoti šiuos visuomeninius santykius ignoruojama. O tai yra teisės spraga. Teisę reikia derinti prie realybės, o ne atvirkščiai.
Toks požiūris Lietuvoje nėra populiarus, nes santuoka pirmiausia asocijuojama su tradicijomis. Ji laikoma išimtinai tradicinės šeimos – vyro ir moters sąjungos – šventu ritualu. Bet koks siūlymas praplėsti santuokos institutą sutinkamas priešiškai, parodomas kaip šventvagiškas kėsinimasis į ritualą ir į tradicinę šeimą. Tačiau juk bėda slypi pernelyg siaurame, neteisiškame požiūryje į santuoką. Pakaktų pripažinti, jog santuoka vienais atvejais labiau ritualas, o kitais labiau teisinė sutartis, lemianti teisinius padarinius. O kadangi pernelyg griežtos sutarties sudarymo taisyklės lemia disharmoniją visuomeniniuose santykiuose, jas reiktų keisti.
Tačiau kol kas jų keisti niekas nesiruošia – tai būtų itin sudėtingas teisinis ir politinis procesas. O žmonėms gyventi vis dėl to reikia. Tam ir skirtas šis straipsnių ciklas.
Šis straipsnis Tolerantiško jaunimo asociacijos vykdomo projekto „Kovok už save - už LGBT teises“ vienas iš veiklos rezultatų. Projektą remia Nyderlandų karalystės ambasada Vilniuje ir Nyderlandų karalystės užsienio reikalų ministerija.
|
|