„Muzika iš sulinkusios plokštelės“
Data: 2013.04.17 14:01
Tema: Mitai ir stereotipai apie homoseksualumą
Šį vakarą svečiuojamės Kaune, mūsų pašnekovas 50- etis Saulius. Atvira ir nuoširdi Sauliaus išpažintis jūsų dėmesiui:
Sauliau, kada ir kaip supratai, kad esi kitoks?
Potraukis budo ankščiau už supratimą. Pirmi pojūčiai pabudo septynerių - tik baigus pirmą klasę, kai vasaros stovykloje pirmokus - ketvirtokus nuvedė maudytis ežaran, atskyrė berniukus nuo mergaičių ir liepė nusirengti. Pajutau, kad man gėda nuogam tarp berniukų, atsisakiau maudynių, bet... negalėjau atitraukti akių nuo gausybės nuogų draugų. Kažkas manyje spurdėjo ir kvietė skristi dangun... Kiekvieną kitą dieną bėgau su visais ežeran. Nesimaudyt, tik...paskraidyt.
Baigęs ketvirtą klasę (apie 1972 m.)pamačiau jūrą. Paskutinė diena, tėvas paliko mane su mama ir nubrido pakrante. Grįžęs sako:
- Čia netik moterų pliažas yra! Pataikiau į vyrų, ten visi jie nuogi!
Man ėmė daužytis širdis.Prisiminiau tą stovyklą. O kaip dabar norėjau patekti į tą vyrų pliažą ir matyti ten viską.
Grįžus namo galvoje sukosi tėvo pasakojimas. Fantazuodavau apie tą vyrų paplūdimį kaip apie dangaus rojų. Vis griūdavau tyčia į lovą pasvajoti apie panašius dalykus, vaizdavausi vyrų miestus ir parkus, žaidimų aikšteles su sūpuoklėmis ir karstynėmis - lyg svajonių šalis. Vienuolikmečiui tai buvo naujas žaidimas. Naktį po antklode jungdavau žibintuvėlį, traukdavau pižamą, svajodavau apie vyrų pasakų šalį ir žiūrėdavau kaip kyla obeliskas ir, kad šis bokštas bus homoseksualaus kelio pradžia, gal būt žinojo tik kokia žvaigždė danguje, o kartu vis stiprėdavo nuojautos, kad šitas pasaulis yra ne taip sutvarkytas, svetimas, o kažkur toli yra planeta, kuri ir yra mano tikroji žemė.
Nuo septintos klasės mokiniai jau galėjo eiti į mokyklos šokius. Nesupratau kodėl visi taip į juos veržiasi, na, gal ir aš ten eičiau, jei galėčiau pašokti su... savo klasiokais. Kad tai homoseksualumo žymė aš nesupratau, nesupratau net ir tada, kai su baime ir nerimu galvodavau, jog reikės susirasti žmoną ir kaip viskas būtų gražu, jeigu galėčiau gyventi su suolo draugu, į kurį vis dažniau paslapčia žvairavau.
Baigiant mokyklą, kai kurie tyčiodamiesi vadino mane "pydaru", bet apie savo manieringumą aš supratau tik būdamas studentas. Bandžiau naktimis bintuoti savo plaštakas, kad jos būtų tvirtesnės ir vyriškesnės, dariau įvairius tarties pratimus, kad keistųsi balso skambėjimas. Dabar kartais peržiūriu savo jaunystės nuotraukas ir matau visus gėjuko stereotipus ir man aišku, kad jie nepriklausomai nuo aplinkos kyla iš mūsų pačių, kaip natūrali mūsų būsena.
Mėgau būti nuogas. Namuose, kai likdavau vienas, nuogas ruošdavau pamokas. Vasara, netoli ežero buvo didelis rugių laukas, o jo viduryje sena obelis. Brisdavau per rugius prie tos senolės. Po jos šakomis buvo mano nuogas pasaulis. Knyga, svajonės, žiogai, kelios rugiagėlės, vėjas, pavėsis,kaimynė kurapka, danguje debesis, į kurį galėjau lengvai įsikibti ir pamatyti laimę.
Prisimeni savo pirmą susitikimą su tos pačios orientacijos asmeniu?
Tada man buvo 13 metų (1975m.). Vėl Jūra! Aš Palangoje jau lekiu į vyrų paplūdimį. Širdis daužosi,kad net oro pritrūksta. Pagaliau! Įsitaisau kopos viršūnėje ir dairausi po smėlio bangas lyg laivo kapitonas. Prie manęs įsitaiso pagyvenęs vyras ir ima kalbint. Gyrė jis mano smėlio pilį, žavėjosi Palanga, pasakojo, kad pats atvykęs iš Minsko ir kad ten, taip gerai kaip čia, niekada nebūna. Gal dėl to, kad kalbėjo rusiškai aš nesupratau jo gudrių minčių. Vyras liaupsino mano baltas kelnaites ir gražų įdegį, ėmė klausinėti, ar aš ir rytoj čia būsiu, mat jis yra labai vienišas ir neturi draugų. Sutrikau ir nežinojau ką atsakyti, bet štai ponas man jau siūlo pasivaikščioti po kopas ir keistai merkia gudrią akį. Pasijutau labai blogai, nesupratau kodėl, norint eit pasivaikščioti, reikia taip pasalūniškai merkti akį ir kreivai šypsotis auksiniu dantimi?
Susikroviau kuprinę ir sprukau pas mamą.
Norėčiau labai pabrėžti tą baimę. Manau kad man ji buvo labai svarbus veiksnys. Ji visada buvo stipresnė už potraukį. Tarybiniams metams traukiant į priekį šis baimės slibinas manyje vis augo ir stiprėjo.
Tai vienintelis sutiktas gėjus?
Ne. Mama dirbo restorane. Kažkada ji pasakė, kad priėmė naują padavėją vyrą.
Iki tol padavėjomis ten dirbo tik merginos ir jos visos buvo mano draugės. Mama gyrė tą jaunuolį ir pasakojo, kaip jis elegantiškai aptarnauja klientus. Aš nulėkiau pažiūrėti. Pro virtuvės langą stebėjau kaip jis užsikabina baltą skepetą ant rankos ir mandagiai linkčiodamas pilsto vyną į taures. Girdėjau kaip virtuvės darbuotojos šaipėsi :
- Jis gi vištgaidis, jam nei viena boba nepatinka.
Norėjau ir su juo susidraugauti, bet mama man neleido vis minėdama, kad jis čia atvažiavo atlikti praktiką ir ilgai nebedirbs. Galvodavau apie tas pašaipas. Jutau neteisybę ir man jo buvo labai gaila.
Vieną dieną mama pranešė, kad padavėjas darbe nepasirodė ir niekas nežino kur jis dingo. Po kelių dienų jį rado pasikorusį...
Virtuvės darbuotojos toliau smagiai pokštavo, o viena jų netgi gyrėsi, kad pagal vyro pimpį ji gali nustatyti, ar turėjo anas santykių su mergom ar ne, ir siūlėsi pati nueiti į lavoninę ir numauti jam kelnes.
Susidaro įspūdis, kad pažintys buvo labiau atsitiktinės, per nuogirdas arba viešose vietose. O kaip dėl uždarų klubų ? Buvo tokių vietų susitikimams ?
Nieko apie tokius klubus negirdėjau.
Kartais nueidavau į pirtį ar vyrų paplūdimį, nes norėdavosi paganyti akis, bet ten pastebėjus „pydarus", aš labai išsigąsdavau, man jie atrodė šlykštūs. Niekaip negalėjau savęs tapatinti su jais.
Kartą vyrų paplūdimyje prasilenkiau su vyruku ir pajutau, kad jis apsisuko ir seka mane. Iki dabar man tai yra pats didžiausias kada patirtas baimės ir išgąsčio jausmas. Nuo tada žinau ką reiškia, kai sakoma, kad iš siaubo temo akys ar lipo iš krūtinės širdis.
Kad yra „gerųjų" aš nežinojau, kaip ir nežinojau, kad galiu turėti tokį draugą.
Maniau, kad esu vienas toks...kitoks.
Kas iš jūsų man nepritars, kad esame nepakartojami? :)
Ir kaip gi su ta pirmąja meile ? Ji buvo skirta vaikinui ?
Pirmas susižavėjimas ir geidulys buvo tas klasiokas. Trauka būti su juo, sėdėti viename suole, kuo ilgiau laikyti ranką delne sveikinantis, tyrinėti akimis kiekvieną jo kūne prasikalantį plaukelį, nuolat klausinėti jo apie jo brendimo požymius ir vos grįžus iš mokyklos masturbuotis svajojant, kad tai darome kartu. To paaugliško ryšio tikrai nevadinčiau meile. Tai buvo berniukiški saitai, kuriuos liejo galinga trauka, nepažintas, vos valdomas, svaiginantis, kaip pavasaris atlėkęs su nežinomos šalies vėju, bet kartu su juo slinko liūdesys ir nusivylimas, išgąstis ir baimė, supratimas, kad tai kažkas negero, nieko panašaus aplinkoje neregėta, negirdėta, nesurasta. Esi vienas ir nėr kam apie tai prasitart, ir be abejonių tiki, kad tai nuves į kelią, kuriame tapsi šlykščiu išgama.
Knygoje „Tau jaunuoli" kurią turėjau namuose buvo parašyta:
Tikroji meilė užklupo studijų metais. Pamilau kursioką, o tai ir buvo tas jausmas,kuris išveda iš proto ir pusiausvyros, čiumpa vienatvės skausmu ir aplieja buvimo šalia palaima. Pamatęs jį ateinat alpdavau. Galėjau nupiešti jo veidą su visomis smulkmenomis ir užuosti jo kvapą per kilometrą.
Regėjos, kad po paaugliškos gitaros, ėmiau diriguoti simfonijai. Būtent tada ėmiau suprasti literatūrą,muzikos ir dailės klasiką. Kokia laimė vaikščioti kartu po miestą, eiti į kiną ar važiuoti drauge troleibusu! Valandų valandas laukiau jo po paskaitų ar prie namų durų ir visus metuskasdien ieškodavau jo gimtadieniui dovanos. Vaizduodavausi, kad jis pateks į avariją ir būtinai reikės mano kraujo ir taip aš jam išgelbėsiu gyvybę. :)
Nugirsdavau kada jis vasarą atostogaus pajūryje. Tomis pačiomis dienomis lėkdavau į Palangą ir „netyčia" jį ten sutikdavau... Baigus studijas pasistengiau gauti darbą ir apsigyvenau tame pačiame mieste kur gavo paskyrimą jis. Taip vėl aš galėjau „netyčia" būti su Juo.
Prisimenu, kad apie savo jausmus,kaip koks A.Mickevičiaus herojus eidavau išsikalbėti prie jo tėvo kapo, tai vėlei guostis ir tikėtis „kad viskas bus gerai".
Ar tada jau suvokei ką reiškia tavo jausmai kursiokui?
Kartą šiek tiek išgėręs jis paėmė mano delnus, žiūrėjo man į akis, ilgai tylėjo ir pagaliau pasakė:
- Sauliau, tu myli mane, bet taip negalima.
Turėjau dienoraštį, kur kartais užrašydavau jam skirtas įsimylėjėlio eiles:
Mėlyna spalva čia nėra joks kodas,apie kažkokius gay simbolius tada nieko nežinojau, tiesiog taip rašėsi... :)
Sunku viską laikyti savyje, ar teko kam išsipasakoti?
Sovietmečiu aš pats apie savo orientaciją nelabai supratau.
Noriu dar kartą pabrėžti, kad aš su savo homoseksualiais jausmais gyvenau visiškai vienas, be jokių kontaktų, pažinčių, susitikimų.
Kartais tai palyginu su noru turėti pinigų - juk galvoji kaip pats juos užsidirbti ir nepasiduoti mintims eiti plėšti banko. Būtent tokie plėšikai, nusikaltėliai,recidyvistai man atrodė yra gėjai. Neturėjau jokių minčių save su tokiais identifikuoti ar ieškoti kontaktų.
Pasikeitus laikams,pažintys mezgėsi lengviau ?
Drąsiau nebuvo ir pažinčių beveik neatsirado.
Pirmą kartą suvokiau save gėjumi jau būdamas virš 35 metų, kai žlugus TSRS pasirodė palankesnės informacijos apie homoseksualumą. Spaudos kioskuose pasirodė„Naglis" ir „Amsterdamas", o pažinčių skelbimuose atsirado skiltis „Kitos pažintys". Nesvarbu buvo turinys, svarbus buvo pats faktas.
Ėmiau rašinėtis popieriniais laiškais su vienu savo kolega iš Lenkijos. Man atrodė, kad jis„toks" ir jis man labai patiko. Keletą metų aš jam rašydavau apie darbą ir vis pridėdavau poetinių eilučių apie meilę,jausmus... Pacituodavau mūsų meilės lyrikos, ar ištraukų iš žymiųjų meilės laiškų. Toks susirašinėjimas man buvo labai svarbus ir jaudinantis, palaipsniui formavo manyje ir susivokimą ir apsisprendimą.
Vieną vasarą pajūryje pamačiau labai gražių vaikinų porą, jų palapinė stovėjo prie vyrų paplūdimio, jie žaidė smėlyje kaip kačiukai,fotografavosi, lakstė į bangas, dėliojo iš kankorėžių žodį GAY ir staiga supratau, kad jie... „tokie" ir jie ne iškrypėliai, o tokie koks ir aš buvau, kokiu labai norėjau būti jaunystėje.
Blioviau tris dienas.
Namuose į naršyklės eilutę ėmiau rašinėti tą matytą žodį „gay". Pirmos tikros pažintys prasidėjo tik sulaukus 40 metų ir už jas esu dėkingas gayline.lt.
Susitikti buvo baisu. Kai tolumoje pamatydavau ateinančio į pasimatymą siluetą, norėdavau, kad žemė po kojomis prasivertų.
O vėliau ? Pirmieji Kauno klubai po nepriklausomybes?
Apie juos daugiau žino jaunimas,kuris ir parodė man kelią. Tik aplinka prieš dešimtmetį juose buvo jaukesnė. Niekas nelaukė aptarnavimo ir pramogų. Džiaugėsi matydami vienas kitą. Patys pašluostydavo pralietą vyną, išsikratydavo peleninę, atsinešdavo muzikos ir pakalbindavo žmogų ne dėl to, kad jis patinka, o dėl to, kad anas sėdi vienas.
Ar ieškojai atsakymų mene - muzikoje, filmuose, knygose ?
Nusileiskim ant tarybinės žemės!
Rinkau pašto ženklus su Mikelandželo paveikslais ir P.Čaikovskio įrašų plokšteles.
Labai gerai atsimenu tą pašto ženklą. Eidamas iš mokyklos visada sustodavau prie spaudos kiosko.Vos įžiūrėdavau krūvoje ženklų nuogą vaikiną. Galiausiai surinkau keletą kapeikų ir ryžausi tą ženklą nusipirkti, bet man jo vieno nepardavė, teko taupyti tris rublius ir pirkti visą Mikelandželo seriją. :)
Šis ženkliukas man būdavo mažytė šventė. Atsivertęs savo albumą ilgai tyrinėdavau savo akutėmis tą mažyti langelį į kažkokį paslaptingą pasaulį, kur kažkas tavęs laukia ir tiesia ranką.
O štai ši „Melodijos" firmos plokštelė buvo lemtinga.
Septintoje klasėje per muzikos pamoką mokytoja pagrojo nedidelę ištrauką.
Buvau ištiktas katarsio, niekada nebuvau pajutęs tokio muzikos poveikio. Tie garsai ilgai sukosi galvoje. Laukdavau jų prie radijo, tykodavau prie televizoriaus.Ieškodavau visose plokštelių parduotuvėse. Po kelių metų su tėvais keliavome po Ukrainą ir aš ją radau... Kijeve! Vežant namo nuo saulės karščio ji sulinko. Namuose tėvas man padėjo - ją kaitino, lygino ir davė pirmus 10 rublių patefonui taupyti. Kol rinkau pinigus, kartais nusiveždavau plokštelę pas gimines į kitą miestą, kaitinta ir lyginta ji traškėjo,šokinėjo,bet aš vis tik galėdavau to koncerto pasiklausyti…
Taip susiklostė, kad baigęs vidurinę stojau Muzikos Akademijon ir… būtent šio kūrinio manosios interpretacijos lėmė, kad buvau priimtas studijoms. Taip buvo nulemta visa mano ateitis!
Įsivaizduokite kaip po daugelio metų reaguoju sužinodamas, kad ir P.Čaikovskio ir pianisto S.Richterioir dirigento H.Karajano biografijos švyti visom vaivorykštės spalvom!
Minėjai, kad dar mokyklos laikais su baime galvojai apie santuoką su moterimi, bet likti nevedusiam tais laikais reikėjo turėti drąsos.
Buvau vedęs. Pasipasakojau, kai supratau jog esu gėjus. Išsiskyrėme.
Kokios mintys aplanko žvelgiant iš šiandienos - iš 2013 metų? Ar nepagalvoji, kad gimei „per anksti" ?
Deja, dažnai galvoju, kad gimiau ne laiku. Jaunystė praėjo lyg tremtyje. Nebuvome ištremti svetur, bet buvome išvaryti iš savęs, įvaryti baimėn, nežinion. Nepatyrėme, bet teko daug svajoti, daug ilgėtis.
Jauni gėjai neretai galvoja,kad pagyvenę gėjai yra seni ištvirkėliai, nepajėgūs suprasti tikrosios meilės, o pagyvenę gi tvirtina, kad jaunieji jau seniai nusivalkioję ir nesugebės suprasti, ką reiškia iš tikrųjų mylėti.
Tikiu, kad taip nėra.
Šiek tiek liūdna, kad kol kas Lietuvoje gėjų bendravimas labai seksualizuotas. Vos keletą metų tebuvau jos „rinkoje". Jau nuo 45 metų imi suprasti, kad turi grįžti į savo rugių lauką, lysti po senole obelim, ropštis atgal ant savo debesies, leistis pavėjui ir džiaugtis, kad dar gali matyti,koks gražus mūsų pasaulis.
Ačiū, Sauliau, už pokalbį, sėkmės Tau :)
Šaltinis Kinas_Be_Popcorno blogas.
|
|