Ne paslaptis, kad iki šiol gėjai mūsų krašte priklauso tai visuomenės daliai, kuri turi didesnę tikimybę "gauti i snukį" ar šiaip turėti nemalonumų nei vidutinis statistinis pilietis. Paprastai liaudžiai "gėjiškumas" yra kažkas gėdingo, ir "atviras" gėjus savo elgesiu kartais provokuoja agresiją. Tai ypač būdinga jauniesiems gėjams-paaugliams, kurių duobėtame gyvenimo kelyje laukia daugybė pavojų - pradedant nuo maniako, su kuriuo susipažino internete iki gaujos "forsų-urlaganų", kurie neapykanta pyderams teisina savo troškimą kam nors silpnesniam atskaldyti snukį.

Gėjus-paauglys privalo mokėti apsiginti. Bet paprastai jis neturi pakankai fizinių jėgų, nei kovinės patirties, efektyviai panaudotinos gatvėje. Aišku, dauguma gėjų-paauglių sportuoja, bet paprastai tai būna kultūrizmas arba plaukimas, kurie daugiau skirti yra figūros palaikymui, o ne savigynos tobulinimui. Bent jau iki šiol nesutikau nei vieno vaikino, turinčio rimtesnę kovinių menų patirtį.

Kažkada aš aktyviai užsiiminėjau koviniais menais. Mus mokė ne tik kovoti plikomis rankomis, bet ir darbo su ginklu bei taikomosios psichologijos pagrindų. Didžiaja dalimi tai buvo "savigyna silpniesiems" - tiems kurie neturi ypatingos jėgos arba kovinių įgūdžių, bet yra priversti atremti agresiją. Noriu įspėti, kad šis tekstas nėra instrukcija, kuri padėtų vienam išvaikyti penketą forsų ar atskaldyti šonus maniakui. Neužmirškite, kad jūsų tikslas yra ne vaizduoti kietą silpnuolį, didvyriškai nugalintį visus priešininkus, o išlikti gyvam ir oriam su minimaliais nuostoliais. Tikro ir rimto kovinio meno šie patarimai vis vien nepakeis. Visuomet atminkite, kad geriausios muštynės yra tos, kurios neįvyko. Todėl, prieš užsiimant savigyna, kuri reikalinga muštynėms prasidėjus, užsiimsim jų išvengimo būdų analize.

Nuo priešo agresijos yra keletas gynybos lygmenų. Pirmasis - neatrodyti kaip auka, kad ieškantys kam trinktelti i galvą, tavęs nelaikytų "pačiu tinkamiausiu objektu" ir neužkabintų tavę norėdami pvz.: paprašyti cigaretės. Tokios atsitiktinės agresijos tikimybę galima sumažinti net keliais būdais. Pirmas ir pats svarbiausias - savo išvaizdą, laikyseną arba eiseną išlaikyti tokias, kad jos nepaveiktų potencialaus priešininko kaip raudona mazgotė buliaus. Gėjams-paaugliams šis momentas yra ypač svarbus. Galbūt savo nepriklausomumo nuo svetimos nuomonės demonstravimas ir yra kietas dalykėlis, bet tam reikėtų pasirinkti tinkamą laiką ir vietą. Pasivaikščiojimas svetimoje teritorijoje pasipuošus "tautiniu mergaites kostiumu" yra tiesiog neprotinga. Atsargus vyrukai besiruošdami i klubą su savimi pasiima stilingąją aprangą persirengimui pačiame klube.

"Neutrali" išorė naudinga ir tada kada kritinėj situacijoj gali tikėtis pagalbos iš aplinkinių. Manau, yra aišku, kokie išvaizdos elementai sudaro nepalankų išankstinį nusiteikimą ir neskatina aplinkinių noro padėti. Bet jei "pedikų tarpusavio santykių aiškinimasis" užuojautos neskatina, tai "bjaurus maniakas besikabinėjantis prie nekalto vaiko" gali sulaukti didelių nemalonumų iš tuo nepatenkintos publikos.

Antras momentas - slopink savo "panašumą į auką" . Šiuo terminu psichologai nusako kiek lengva auka aplinkiniams atrodo žmogus. Jeigu eidamas žiūri sau po kojomis, eini trainiodamas sienas ar baimingai dėbčioji į šalis, tuomet atrodai kaip auka ir provokuoji agresiją. Tuo tarpu tiesus žvilgsnis, tiesūs pečiai ir tiesi eisena sudaro visiškai priešingą įspūdį. Tikriausiai sutiksi su tuo, kad gatvėje gali sutikti paprastą vyriškį, nepasižymintį "spintos" tipo kūno sudėjimu, bet savo išvaidoje turinčio kažką, kas priverčia suprasti, kad jo geriau nejudinti.

Matydamas potencialų agresijos šaltinį, neleisk baimei tavęs užvaldyti - ji sukausto ir priešininkai tai jaučia labai gerai. Ryžtingumas gali išvengti mūšio - juk tie, gynybai nuo kurių yra skirtas mano tekstas, ieško ne mūšio, o gero pasiliksminimo, ir greičiausiai per daug rizikuoti nenorės. Nepasiduok "bausmės sindromui", forsus ar urlaganus laikydamas bausme už savo nestandartiškumą. Tiesa, tai yra būdingiau vyresniosios kartos gėjams. Bet ir jaunimo tarpe pasitaiko tokių, kurie save sąmoningai silpnina, manydami, kad juos muša pelnytai. Nemotyvuota agresija ar noras pasityčioti iš silpnesnių - bet kuriuo atveju tai jau yra nusikaltimas.

Jeigu prie taves visgi užkabino, turi veikti antra gynybos linija. Pasistenkit išvengti tiesioginės priešpriešos, naudodami bendravimo įgūdžius. Jeigu pavyks, paprašiusieji cigaretės nueis tolyn, o tas kuris su ruošėsi konfrontuoti - persigalvos ir nedarys to ką buvo suplanavęs. Prieš sugalvojant bendravimo strategiją yra svarbu nustatyti agresijos tipą - atsitiktinė ar kryptinga agresija. Atsitiktinės agresijos pavyzdys - grupelė forsu, ieškančių kam duoti i snukį ir suviliota tavo išvaizdos ar elgsenos (atsitiktinai susidūrusi su tavim siaurame skersgatvyje). Atsitiktiniu galima laikyti ir žmogų, iš tavęs norinčio to, ko nenori tu, bet kartu ir nesiruošiančio tave kažkur per prievartą tempti ir prievartauti. O kryptinga agresija, tai kai konkreti ataka yra nukreipta būtent prieš tave.

Agresorius/prievartautojas, paprastai, būna susigalvojęs veiksmų planą (ką darys jis ir ką darys auka, kaip ji gali priešintis ir kaip jis ją galų gale sutvarkys). Jeigu aukos veiksmai nebūna numatyti tame plane, agresorius sutrika, ir gali atsirasti galimybė pabėgti arba įvykius pakreipti savo naudai. Todėl šiame etape svarbiausia yra sumaišyti priešo planus. Pirmas būdas - staigus, netikėtas judesys, pvz. liuokelėjimas pirmyn, pasitinkant, priešininko sutrikdymas nestandartiniu elgesiu, tuo perimant iniciatyvą. Situacijoje skersgatvyje galima pačiam paprašyti cigaretės, jeigu supratoje jų kėslus. Nesileiskite užspaudžiami autoriteto, bendraukite aktyviai, prisimindami, kad įžūlumas kartais (kartais) yra antrasis šansas.

Kitas kelias - dezinformuoti priešininką, sudarant ispūdį, kad jūs esate kietesnis, nei atrodote, ir kad jo planas gali būti pavojingas jam pačiam. Gąsdinti galima įvairiai, bet svarbiausia - priversti susvyruoti jo nebaudžiamumo jausmui. Galima demonstruojant paranoją, užrašinėjnat jus vežančio automobilio numerį. Galima nejučia prasitarti, kad turite ne iš kelmo spirtą tėvą arba boyfriend'a. Klube ar panašioje aplinkoje galima paminėti savo pavyduliaujantį boyfriend'a kuris ką tik nuėjo i tualetą ir greitai grįš. Aišku, reikia elgtis įtikinančiai - su suplyšusiomis kojinėmis nebusite panašus i mylimąjį nusikalstamo pasaulio veikėjo berniuką.

Vienas mano pažystamų panašiais atvejais nukreipia kalbą apie gyvenimą ir pradeda skųstis pašnekovui padėtimi šeimoje. Taigis tėvas - tardytojas turintis geras pažintis ir bjaurų charakterį. Jis atlaidžiai žiūri į sūnų, bet nemėgsta gėjų, manydamas, kad tie piktybiniai suaugusieji pastoviai kabinejasi prie jo berniuko. Dažnai naudojasi savo ryšiais, kad galėtų jį sekti, o paskutinysis bandymas rasti gyvenimo draugą baigėsi tragiškai - pasidžiaugus laime dvi savaites tėvas pastarąjį surado ir sufabrikavęs kaltinimus žmogų pasodino dviems metams...

Informacijos nutekėjimo variantas būtų gerai girdimas pokalbis balsu, kurį nugirdus būtų galima padaryti reikiamas išvadas. Galima paskambinti draugui, arba tiesiog vaizduoti plepėjimą telefonu su isivaizduojamu pašnekovu taip, kad priešininkas galėtų galimybę jus girdėti.

Trečias būdas - padaryti taip, kad priešininko tu nebedomintum. Vienas iš paprasčiausių variantų - save aiškiai apibrėžti kaip aktyvų parnerį. Dauguma suaugusiųjų pažindindamiesi su jaunuoliu save mato kaip aktyvą, ir jeigu sutinka tokį pat aktyvą, tiesiog praranda interesą. Apskritai, meno nepatikti priešininkui esmė yra supratime kas patinka priešininkui, ko jis laukia ir padaryti priešingai. Taip atsitikus jam dings noras ir bendrauti, ir bandyti daryti kokią nors žalą. Ir jeigu tai atsitiktinė pažintis tai neverta per daug jaudintis, kokį įspūdį paliksi.

Šios strategijos variantas kritiškesnei situacijai - priversti prieša nustoti galvoti, kad esi vertas jam priešininkas. Tai greičiausiai nebus malonus dalykas tau, bet padės išsaugoti gyvybę. Jeigu grasina išprievartauti - tiesiog "pasileisti", pasiulyti pačiulpti jam, o kai pradėsite tai daryti, staigiai sukasti dantis arba gerai truktelti už genitalijų.

Kaip sakė vienas mane mokęs instruktorius, jeigu į tave įrėmė pistoletą, o tau norisi nusišlapinti, šlapinkis į kelnes. Priešininkas greičiausiai pagalvos, kad tu prisišlapinai iš baimės prieš jį. Ir jis arba pasibjaurėjęs tave paliks ramybėje, arba sugalvos dar kartelį iš tavęs pasityčioti, demonstruodamas savo "kietumą". Tuo pačiu, galimas dalykas, kad praras atidumą ir dėmesį, tau duodamas galimybę parodyti savo kovinius įgūdžius.

Ketvirtas būdas - atvirkščiai, lyg ir perdėtai pasiduoti, tartum forsuojant įvykius ir tuo pačiu pademonstruoti, kad supranti priešo strategiją : kai žmogus laužia duris, o jos staigiai atsidaro, jis praranda pusiausvyrą ir krenta. Megėjus pradėti per aplinkui arba norinčius kažką įgyti dykai kaip šaltas dušas gali paveikti tavo cinizmas - jis tik bando užsiminti apie tai, ar bando apie tai pajuokauti, o tu jam "trinktelni" klausimu: "Gerai, kiek reikia?". Kitas variantas - netiketa frazė pvz.: "O tu kitus berniukus irgi taip pat...?" Atsitiktinės agresijos atveju, šia strategija galima pasinaudoti nukertant priežastis muštynėms - kiekvienas puolantysis jaučiasi komfortabiliau, jeigu turi bent koki vidinį savo poelgių pateisinimą - "mes jo tik valandų paklausti norėjom, o jis mus nx pasiuntė. Ot bjaurybė!". Todėl, jeigu jeigu iš išorės neatrodo, kad esate idėjiškas nerūkantysis, galima su savimi nešiotis pakelį cigarečių ir žiebtuvėlį, juolab, kad jie gali būti naudingi ne tik šiuo atveju.

Savaime aišku, kad šiuos būdus galima kombinuoti. Geras pavyzdys iš vienos mano pažystamos merginos patirties. Ji su drauge vaikštinėjo po naktinę Maskvą, ir netoli kažkokios diskotekos susidūrė su pusgirčių jaunuolių grupe, link jų artėjusių su aiškiai nedviprasmiškais ketinimais. Vietoj to, kad bandyti bėgti, mano pažystamoji, nutaisiusi nudžiugusį veidelį puolė juos pasitikti klykdama kažką panašaus į: "Ach berniukai, kaip gerai, kad jus sutikau! Ar jus kartais nematėte dviejų jaunų desantininkų? Padėkit. Jie vėl prisidirbti gali! Jiems abiems gerti negalima! Po Čečenijos jie visai trenkti pasidarė. Myšai dar bausmęs atidėjimas nesibaigęs... Klausykit, padėsite, ka? Juos tereikia iki barako nuvesti, čia netoli... Jie po antro karto jau nebeatsipirks taip lengvai..." Ir visa tai garsiai, "nuvargusiu" balsu, atsiprašinėdama už trukdymą, žiūrėdama į akis. Potencialūs užpuolikai, vienas dalykas, visiškai nesitikėjo tokios reakcijos; antra, "susigaudė", kad kažkur vaikštinėja du girti nepilnapročiai, kurių visai nesinorėtų sutikti. Merginoms jie, aišku, nepadėjo, bet pasakę, kad yra užsiėmę ir turi skubių reikalų, greitai pasišalino ieskoti nuotykių kitur.

Jei negali nugalėti sąžiningai - tiesiog nugalėk. Deja, kartais tampa aišku, kad žodžiai yra beprasmiai ir mūštynės yra neišvengiamos. Trečioji gynybos linijos esmė yra kovinių veiksmų eigoje išvengti pačių muštynių, kuriose stipresnis ir labiau patyręs priešas turi daugiau šansų laimėti.

Kažkada man yra pasakę: "Muštynėse tave tiesiog užmuš, nes neturi pakankamai jėgos ir sveikatos. Tavo tikslas - "išjungti" priešininka kol jis nepradėjo su tave mušti". Paprasčiausiai, bet koks praleistas smūgis tave greičiausiai sužalos, todėl kol tau dar gerai netrinktelėjo, pradėk veiksmus tu. Juolab, kad iš tavęs to greičiausiai nesitiki.

Tavo tikslas - priešininką užklupti netikėtai. Net manydamas, kad turi pakankamai kovinių menų patirties ar žinių apie kitus savigynos būdus, galinčius padėti pasipriešinti, bet kuriuo atveju jų nedemonstruok iš karto. Prieš dešimtį metų, kai koviniai menai buvo madingi, priešininką buvo galima išgąsdinti prieš muštynes atsistojus į efektingą stovėseną. Bet dabar, atsistojus į tokią stovėseną, priešininką tik priversi būti dar agresyvesniu, nes parodysi, kad esi jam pavojingas. O jeigu tai padarysi dar ir nelabai vykusiai, priešininkas tik dar labiau užsimanys parodyti deramą tavo vieta. Be to, retas kovinis menas moko mūšio be taisyklių, ypač nestandartinėmis sąlygomis, prieš grupę priešininkų arba prieš ginkluotą priešininką. Geriausia savo kovinio meno patirtį parodyti netikėtai, kai priešininkas net neįtaria, kad ją turi.

Toliau laikomės taktikos "trenkei ir pabėgai". Primenu, kad tavo užduotis, ne veltis į ilgas mūštynes, o gyvam ir sveikam palikti mūšio lauką. Čia verta naudoti dviejų tipų atakas - šokui sukelti ir padaryti sužeidimą. Šokiruojačių smūgių tikslas - laikinai nukenksminti priešininką, kad būtų galima nusiplauti. Jų veikimas - trumpalaikis skausminis šokas, laikinas apakimas, orientacijos praradimas (pvz.: trenkiant i pasmakrę iš apačios), arba klaujoplūdis.

Netikėtas skausmas itempia priešininko raumenis ir priverčia kuri laiką apie jį galvoti, taip atitraukiant dėmesį nuo mūštynių. Tinka bet kokie būdai. Galima netikėtai durti i akis, trenkti i tarpukojį, truktelti už ilgų plaukų arba užminti ant kojos - štai jums retas atvejis, kai bateliai su smailais kulnais pasirodo esą naudingi. Apakinti galima ne tik dviem rankos pirštais duriant i akis (tarp kitko, geresnis variantas, kai naudojami nykštys ir didysis pirštas, kuriuos po to galima suspausti), bet ant galvos užmetant pledą ar kibirą. Taip pat į akis galima mesti nosinaitę, arba šliūkštelti bokalo turinį - naturali reakcija - akimirksniui užsimerkti. O to akimirksnio tau gali ir pakakti. Taip pat, ant kūno yra keletas vietų, kurių sužalojimas ypatingos žalos nepadaro, bet sukelia gausų kraujoplūdį. Labiausiai žinoma yra ausies pagalvėlė, kuri yra tankiai išvagota kraujagyslėmis, todel gerai trinktelėjus arba patraukus už auskaro kraujas plūsti pradeda tokiais kiekiais, kad sukelia žmogui psichologinį šoką: žaizda pasirodo esanti baisesnė ir pavojinga, ir kovinė dvasia žymiai sumažeja. Tarp kitko, dėl tos pačios priežasties neverta nešioti auskarų. Pataikymas į nosį, arba antakio praskelimasveikia taip pat efektyviai. Be to, praskelto antakio atveju kraujas teka i akis.

Antrojo tipo atakos yra skirtos iš tikro sužeisti priešininką ir jį nuversti nuo kojų - kokia spinta jis beatrodytų, geležinių akių, ar metalu kaustytos gerklės (ne smaugti, o trenki ten reikia), ar šarvuoto tarpukojo jis neturi. Svarbiausia - nebijoti trenkti ("O kas jiegu užmušiu..."): jeigu jau situacija nusirito iki šios vietos, tuomet, greičiausiai, tavo veiksmai tilps i "būtinosios ginties" rėmus, turint omenyje amžiaus, jėgos skirtumą ar priešininkų skaičių. Juo labiau kad kito būdo išsigelbėti lyg ir nėra. O jeigu jau teks aiškintis, tai visiškai nėra būtina teisintis, kad esi gėjus. Tave tiesiog pagavo, nutempė, bandė nužudyti\apvogti\išprievartauti, o tu apimtas baimės bandei gintis kaip tik sugebėjai.

Dar keletas patarimų mūštynių, jeigu nepavyko jų pabaigti vienu smūgiu, taktikai. Nesistenkite iš karto smūgiuoti i galvą ar vidurinę kūno dalį, nes šios kūno vietos kiekvienas yra įpratęs saugoti ir ginti pirmiausia. Vieno instruktoriaus žodžiais, "neverta lysti i sandėlį, kol jį saugo šunys - pirmiausia reikia nudaigoti šunis, o jau po to galima ramiai lipti per tvorą". Mūsų atveju, šunų vaidmenį atlieka galūnės. Jeigu jas atmuši, priešininkas negalės taves atakuoti, o tai iš esmės ir yra mūsų svarbiausias tikslas. Jeigu rankose pasitaikė turėti ilgą daiktą, jo pirmuoju taikiniu tegul būna kelio sanarys. Po gero smūgio į jį turėsi judėjimo pranašumą.

Priešininko atakos neverta blokuoti - geriau stengtis atakai sutruktyti judesiu ją pasitinkant arba smūgiuojant ir pasitraukiant iš atakos linijos vienu metu. Neturėdami galimybių didinti savo jėgą, stenkitės išsiugdyti greitą judesį visu kūnu, nes jėga yra lygi sandaugai masės ir pagreičio. Taip jėgą galima didinti.

Galų gale, pasistenkite būti ginkluotas. Atmink, kai abiejų - beginklio ir ginkluotojo priešininkų meistriškumai yra vienodi, lengviau yra ginkluotąjam. Ginklas leidžia mūšio metu išlaikyti patogų atstumą - koja ilgesnė už ranką, bet ranka su pagaliu ilgesnė už koją, taip pat kerta skaudžiau, nei tavo silpna ranka. Dabar nekalbėsim apie tradicinius, įprastinius ginklus ("patranką", peilį ar metalinį strypą), o apie tokius, kurie gali pasitaikyti užpuolimo momentu ir aplinkiniams neatrodys ginklu. Ir beje, rimti sužeidimai tokiais daiktais lengviau tilptų po "būtinosios ginties" stogu:

• Kinietiškas tušinukas, ar pakankamai storas ir gerai išaštrintas paprastas pieštukas gali sužaloti ne blogiau negu kastetas.

• Kriukis yra analogas lazdai arba "nunčiakams". Be to, kablio formos rankeną galima panaudoti užkabinti ar atremti atakuojančią ranką arba ginklą. Beto, jo nešiojimasis neatkreipia teisėsaugos pareigūnų dėmesio, dar daugiau, sukelia pažeidžiamumo iliuziją. Tik nepamiršk pašlubuoti....

• Jei trenki puodeliu ar lekšte, trenk ne plokštuma, o briauna. Maistas ar šampanas šliūkšteltas į veidą papildomai atitraukia priešininko dėmesį. Diržas - staigus šaunantis smūgis panašus į musės numušimą rankšluoščiu. Armijoje liaudis linksminasi į sagtį prilydydami švino ir aštrindami liežuvėlį. Bet mosikavimas juo, kaip dviračio grandine, nėra pats geriausias diržo panaudojimas. Pirma, judesį sunku pakreipti kita linkme, antra, toki smugį lengva sušvelninti, ypač judesiu į priekį.

• Žiebtuvėlis. Suspaustas rankoje sustiprina smūgį, o staigus blykstelėjimas tamsoje kuriam laikui apakina priešininką. Tas pat ir uždegta cigaretė - staigiai nusviesta į šalį gali paskui save reflektyviai patraukti žvilgsnį. Nuorūką galima panaudoti ir atakai, bet cia kontakto metu ranką nereikia greitai atitraukti, o stengtis smarkiau nudeginti nuogą kūną. Geriausiai - veidą, ypač vietas kur oda yra plona t.y. apie akis ir lūpas.

Kai kurių tipų drabužiai gali buti neblogais šarvais. Pvz. odinė striukė yra padaryta taip, kad nukritęs nuo motociklo, motociklistas i asfaltą nenusitarkuotų mėsų iki kaulo, jos nepraduria dauguma lenktinių peilių. Pūsta striukė suveikia kaip pagalvė, sušvelnindama smūgio kumščiu ar lazda poveikį.

Jeigu priešininkų yra daugiau nei vienas, atsistok nugara į sieną, kad išvengtum smūgio iš užnugario. Mušk vadą - jei pavyks jį greitai patvarkyti, likusieji be vado kažin ar tave lies.

Ken